VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Sveikata

07 16. Apie kūno ir dvasios stiprybes ir bėdas

Vitas Labutis

Šviesaus atminimo signataras Romualdas Ozolas dar 1994 m. dienoraštyje rašė: „Anksčiau visi gyveno paklaikę iš baimės dėl galimos nelaisvės. Dabar visi pasiutę dėl esamos laisvės“. („Supratimai“. 2007, p. 369). Tiesą sakant, ir dabar netrūksta nei baimių, nei klaikybių ar baisybių, žmogų pribloškiančių, ir iš „laisvės pasiutimo“, ir iš noro prisitraukti kuo daugiau klausytojų ar skaitytojų.

O ar nevertėtų pirmiausiai žmogų paraminti, paguosti, suteikti bent saujelę šviesių spalvų bei gražiau skambančių tonų? Kad ir žvelgiant iš pagyvenusių žmonių patirties ir skaitytojams atskleidžiant juos ne kaip susiraukusius bambeklius. Bet kaip norėtume, kokiu vardu kad mus vadintų?

Pirmiausia pasiklausykime, kaip dažnai mes patys save vadiname ir kaip vienas į kitą kreipiamės. Deja, tame pačiame pokalbyje kelis kartus vis girdime: „Mes seniai, seneliai, seneliukai...“ Ir tai sakoma tokia intonacija – tarsi būtume kažkokie nenaudėliai, kažkam nusikaltę, kad per ilgai gyvename. Taigi patys skandinamės saviniekos baloje. O kaip kitiems mus vadinti, į mus kreiptis?

Kadaise kaime, sutikę seną nepažįstamą žmogų, pagarbiai klausdavo: „Kur einate, tėvuk, močiute“? Dabar pagal aplinkybes ir pagal nuotaiką mus vadina: pensininkėliai, seniokai, senoliai... Gero apibendrinančio žodžio lyg ir trūksta. Tik jau ne biurokratiški žodžių junginiai – žmogiškieji ištekliai, resursai... Ne per labiausiai trokštume, kad kai kur nors viešai, be šypsenos kreiptųsi: seni, sene, seneliuk.

Didmiesčiuose pastaruoju metu oficialiai pagarbiai mus pavadina skoliniu iš ispanų kalbos – senjorai, senjoros. Tokia reikšme šį žodį mums pateikia „Tarptautinių žodžių žodynas“ (2013,  p. 738). Čia tuo tarpu įsikibsime į tą skolinį senjorai, senjoros – turėdami galvoje gerokai pagyvenusius, vertus pagarbos mūsų skaitytojus. Tautosakoje dar skambėjo garbužėlis – gal jis atstotų ir senjorą?

Tačiau tie senjorai (pensininkai, seneliai, senoliai...) tokie nevienodi. Ir amžiaus ribos tų bet kuriuo iš sinoniminių žodžių vadinamų pagyvenusių žmonių toli gražu nėra aiškios. Bandykime juos grupuoti pagal amžių: nuo 60 – iki 70 metų – jaunsenjoriai (pagyvenę žmonės, pensininkai...); 70-80 metų – tikrieji senjorai (gerokai pagyvenę žmonės, tikri pensininkai); 80-90 metų ir daugiau – sensenjoriai, senoliai. Metų skirtumas neretai atsispindi senjoro veide, laikysenoje, eisenoje, tačiau išoriniai ženklai vien apie žmogų, jo sveikatingumą nedaug tepasako. Čia daug ką lemia kiti įvairūs požymiai: paveldėtų ir persirgtų ligų „krepšelis“ po kaklu, kūniškoji ir dvasinė gyvensena, įpročiai, charakteris, valia, nusiteikimas, požiūris į savijautą, kūrybiškumas, vertybių skalė ar jos neturėjimas, sugebėjimai bendrauti ir kt.

Sveikatos stiprinimo projektas

Pernai, metams artėjant prie paskutinio mėnesio, ne vieną Antakalnio pagyvenusį žmogų sudomino gražus lankstinukas, kuriame buvo pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos biuro kvietimas tapti „Senjorų klubo“ nariu ir dalyvauti keliose sveikatos stiprinimo veiklose: 1) mankštos grupėse, 2) šiaurietiško vaikščiojimo mokymuose ir žygiuose, 3) edukacinėse paskaitose. „Ir viskas NEMOKAMAI“. Renginių centras – Antakalnio poliklinikos administracijos patalpos, turinčios nemažą salę sportui ir dar didesnę – kultūros renginiams bei auditorijų – mažesnei paskaitėlei. Skubėjome registruotis. Maloni organizatorė, prie įėjimo į sales kasdien visus surašydama į sąrašą, vis klausdavo, ar priklausąs Antakalnio poliklinikai. Matyt, pirmiausia rūpėję pasirūpinti šios poliklinikos pacientais. Į sąrašą pakliuvęs galbūt iš karto tapdavai  ir „senjorų klubo“ nariu, nes jokio priėmimo procedūrų nerengta ir jokių supažindinimų nebūta. Darbas suvienys visus –  senjoras ir senjorus. Beje, pirmąkart tarp susirinkusiųjų – trys ar keturi senjorai, o visos kitos senjoros. Kam akims miela, o kam – kaip ir nėra į ką pasižiūrėt.

Projektas pradėtas vykdyti nuo gruodžio pradžios, o kiek jis tęsis – težinojo tik jo rengėjai. Bet išvadas apie šį projektą ir tokių renginių prasmę nukelkime toliau – kai bus paminėti bent svarbieji konkretūs darbai. Kaip žadėta, prieš pradedant užsiėmimus, kelios medikės matavo kraujospūdį, paklausinėjo apie sveikatą, fizinį pajėgumą, apie aktyvumą. Tik neteko matyti, kaip tikrinama raumenų jėga, kaip nustatomi „kūno sudėties“, pusiausvyros ir koordinacijos rodikliai, apie kuriuos taip pat skelbta. Svarbiausioji projekto veikla – organizuota mankšta.

Organizuota mankšta

Gerai žinoma, kad mankštintis tikrai pravartu visiems sėdimojo darbo mėgėjams ar į tokią padėtį įkinkytiems darbininkams, palinkusiems prie kompiuterių ar su mobiliuoju telefonu rankose, spoksantiems į televizorių, sėdintiems prie kasų parduotuvėse, vairuotojams ir daugybės kitų profesijų žmonėms. Aplinkybės kartais lemia, kad jiems prieinamos tik individualios mankštos.

Valingi žmonės, nesvarbu, ką jie dirbtų ar poilsiautų, rytais kasdien ar bent periodiškai daro mankštą, kokią patys sau nusistatę ar iš kur pasimokę.

Sportininkų mankštos turi savitų reikalavimų – apie jas čia nekalbėsime.

Vis dėlto daugelis žmonių – ne vien pensininkų (senjorų) – mieliau renkasi organizuotą mankštą, jeigu kas tokią jiems surengia. Sveikatos stiprinimo projekto organizatoriai Antakalnio poliklinikoje kaip tik dėl tokios organizuotos mankštos ir gerokai pasistengė. Iš anksto buvo pasirūpinta gera sale, netrūko mankštai paįvairinti tinkamo inventoriaus (dailių lazdelių, guminių sviedinėlių, rankoms svarmenų ir kt.). Bet visų svarbiausia – surasta aukštos klasės mankštos vedėja, mediciniškai kalbant – kinezeterapeutė Dovilė.

Iš pradžių, kaip minėta, susirinko apie 20 senjorų, tad pakako vienos grupės. Greitai tų senjorų užplūdo keliskart daugiau – teko sudaryti tris grupes. Pirmoji grupė, kurią sudarė per 10 narsiausių Antakalnio senjorių ir gal vienas ar du vyriškiai, rinkdavosi nuo 9 val. Didžiausia grupė (per 30 mankštininkų) dirbo nuo 10 val. Ir dar keliolika senjorų iš atokesnių vietų atvykdavo mankštintis 11 val. Taigi iš viso mankštos dalyvių skaičius svyravęs maždaug nuo 60 iki 70 pagyvenusių žmonių.

Mankštos dalyviai kiekvieną kartą įsirašydavo lapuose, kur reikėjo nurodyti ir gimimo metus. Apytikriai pagal amžių mankštoje dalyvavo daugiausia perkopusiųjų  septyndešimtmečio jubiliejų senjorų, bet, atrodo, keliolikos būta jau 80-mečių, gal įpusėta ir devintoji dešimtis – tikri sensenjoriai. O jaunsenjorių, neturinčių nė 70 metų, pasirodydavo vos viena kita moteris. Mankštos vykdavo du kartus per savaitę.

Kad mankšta visi buvo patenkinti, daugiausia lėmė balerinos figūrą turinti, savo darbą gerai išmananti, kruopščiai jį atliekanti ir kartais vidine šypsena senjorus padrąsinanti vadovė Dovilė. Stebino jos pateikiamų mankštos pratimų repertuaras, išlaikomas gražus ritmas ir gera nuotaika. Viduryje mankštos vadovė kaip drugelis paskraidydavo tarp senjorų ir švelniai patiesindavo kam nugarą ar rankas. Ir vis su pagarba senjorų amžiui. Niekam jokios pastabėlės nepasakys, jeigu kas ką nors atliks ne iki galo ar padarys pauzę bevydamas iš rankų „virvę“. Kiekvieną pratimą vadovė ne tik parodydavo kaip atlikti, bet ir pati „dirbdavo“. Matyt, jos pastebėta, kad ne visi senjorai turi gerą klausą – komandų nepakako. Maloniai nuteikdavo mankštos pabaiga: Dovilė pradėdavo ploti senjorams, o šie dvigubai ilgiau plodavo šauniai mankštintojai.

Prieš šių metų kovo pirmąją Dovilė atsisveikino – matyt, baigėsi minėtojo „Sveikatos stiprinimo projekto“ veiklos laikas. Pasiūlyta mankštintis važiuoti į Žirmūnuose dirbantį kažkokį klubą. Užsispyrėliai antakalniečiai dar mėnesį vaikščiojo į savo pamėgtą poliklinikos salę, kur mankštai vadovavo pasikeisdami keli praktikantai. Nors jie dirbo žiūrinėdami į konspektus – ne tai svarbiausia. Nebuvo tokios nuotaikos, ritmo, kokio būta vadovaujant Dovilei. Pagaliau sprendimas: visos mankštos atidedamos iki spalio mėnesio. Per žiemos darganas ar šaltukui veidus žnaibant, trumpų dienų rytais į mankštą lėkdavome, o dabar pavasarį ir visą vasarą mankšta sveikatos stiprybei jau lyg ir nebūtina.

Dabar projektų kūrimo laikai. Tačiau kyla bendresnis klausimas: ar sveikatą stiprinti verta rūpintis tik apibrėžtais laiko tarpais? Žinoma, tai ne vien aptariamojo konkretaus projekto reikalas.

Manytume, kad organizuota mankšta kaip profilaktinio ir pratęsiamojo gydymo priemonė turėtų rūpėti visoms poliklinikoms, sanatorijoms, reabilitaciniams centrams... Iš nepriklausomoje Lietuvoje aplankytų per daugiau kaip dvidešimtį metų panašių gydymo įstaigų atmintyje įstrigusi tik organizuota gydomoji mankšta Santariškių klinikų Valkininkų reabilitacinėje sanatorijoje (prie jos dar vėliau grįšime). Dabar apie kinezeterapiją garsiai prakalbo Abromiškių sanatorija.

O argi sveikatos stiprinimo reikalams pakankamai vietos skiria nacionaliniai (ir visuomeniniai) žiniasklaidos transliuotojai – radijas ir televizija? Negi rytais jie nepritrauktų daugiau klausytojų ir žiūrovų, jeigu gerai parinktu laiku pusvalandį transliuotų mankštą jaunimui ir kitą pusvalandį – pagyvenusiems žmonėms.

Energingas vaikščiojimas ir bėgiojimas

Ilgą laiką visi tekalbėjo, kaip sveika gryname ore rytais pabėgioti ristele. Kam leidžia sveikata, tegul sau bėgioja ir dabar – pagal savo išgales. Tačiau ateina metas, kai ima širdis kleketuoti, kraujospūdis ir pulsas šuoliuoti. Kaip tada savo organizmą nuolatos išjudinti? Dabar ima garsėti šiaurietiškas vaikščiojimas su specialiomis lazdelėmis.

Minėtame sveikatingumo projekte taip pat buvo numatyta mokyti vaikščioti ir žygius rengti su tomis šiaurietiškomis lazdelėmis. Žinau, kad iš tiesų tai buvo atliekama, tačiau konkrečių duomenų apie tai nesurinkta. Mano apsileidimas, ir tiek. O pasimokyti ar pačiam suprasti, kaip su tomis šiaurietiškomis lazdelėmis taisyklingai vaikščioti – tikrai pravartu. Yra pagyvenusių žmonių, įsigijusių tas lazdeles, bet nemokančių tikrai gerai su jomis žingsniuoti slidininko pavyzdžiu.

Ne vienas aktyvių mankštos dalyvių, to projekto siūloma gera proga išmokti tas lazdeles valdyti nepasinaudojo dėl nepalankaus parinkto laiko. Gruodžio mėnesį 17 valandą (o dar pagal žiemos laiką) būna jau pritemę. Pagyvenę sensenjoriai tamsoje vaikščioti privengia. Eina tik tuomet, kai iškyla būtinas reikalas ar kokia bėda prispaudžia. Baisoka, be to, dar sliduma ar dargana. Manau, kad mokyti vaikščioti su tomis šiaurės lazdelėmis, kur kas labiau pritiktų pavasariop, kai diena pailgėja. Arba gruodį rinktis vaikščioti apie 15 valandą. Beje, tos lazdelės pensininkams nėra pigios.

Vaikščiojimo svarba sveikatos stiprybei palaikyti atskirų entuziastų jau seniai yra pabrėžiama. Verta paminėti bent Karolį Dineiką (1898-1980), padėjusį psichofizinių treniruočių pagrindus ir nuo 1952 m. sukūrusį Druskininkuose gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką su įrengtais įvairaus vaikščiojimo takais. Tais laikais daugelis Druskininkų sanatorijų ir gydyklų nejautė būtinybės savo pacientams organizuoti mankštą, o tik pasiūlydavo nuolat lankytis minėtame parke.

Paliko įspūdį, kaip maždaug prieš 15 metų minėtoje Valkininkų reabilitacinėje sanatorijoje mokė vaikščioti ilgais išmatuotais koridoriais jau galinčius eiti lopytaširdžius ir siūtagyslius pacientus. Kinezeterapeutė su chronometru rankose matavo vaikščiojimo greitį ir vis tikrino pulsą. Paskum jau imta reikalauti ataskaitos, kiek kilometrų įveikei praėjusią dieną. Jei mažiau nei 3 kilometrus, tai vis primenama, kad būtina daugiau judėti.

Dar savomis kojomis po lauką vaikštantiems pagyvenusiems žmonėms, neišskiriant nė sensenjorių, bent du tris kartus kasdien savo organizmą tinka išjudinti energingai vaikštant. Jeigu neprisiverčiate savęs ryte ir vakare pasivaikščioti kur nors grynesniame ore, tai galima energingai žingsniuoti nemažais žingsniais, mosuojant rankomis, pakelta galva kur į tolimesnę parduotuvę, į biblioteką ar kur kitur su reikalais. Pravartu žingsniuoti ir reguliuoti savo kvėpavimą. Argi negražu matyti baltagalvį senjorą energingai žingsniuojantį pakelta galva. Ir nepamirštantį pažvelgti po kojomis, kad netektų pabučiuoti išsikleipusią šaligatvio plytą

Apie santykius su medikais

Pagyvenusiems žmonėms, kaip ir kitiems, su medikais tenka susidurti poliklinikose, ligoninėse, sanatorijose ir privačiuose specialių tyrimų centruose, kabinetuose, privačiose klinikose. Bendravimo su medikais atvejų, situacijų, pasitaiko įvairiausių. Tad čia pasamprotausime tik apie šį bei tą, remdamiesi daugiausia savo patirtimi ir vieno kito iš artimųjų ar bičiulių istorijomis.

Neigiamų pasakojimų ar nuomonių apie medikų darbą, nesėkmes, klaidas, nerūpestingumą ir kita ką dažnai žarstoma iki valios žiniasklaidoje, apie tai vis pakalbama ir buitiniuose pašnekesiuose. Tačiau kartais net neskiriama, kurie priekaištai skirtini atskiram medicinos darbuotojui, o kurie lemiami medicinos sistemoje nustatytos sveikatos politikos ar konkrečios darbo tvarkos.

 Apie medikų darbą turime nemaža ką ir gero pasakyti. Juk sunegalavę, prispausti kokios ligos ar tik apimti nerimo dėl savo sveikatos, vis dėlto skubame pas medikus ir šimtais atvejų sulaukiame jų pagalbos, gydymo patarimų. Sakysite, tai medikų pareiga. Bet pareigas galima atlikti tik tiek, kiek būtiniausia. O galima dirbti itin kruopščiai, atsidėjus, daugiau nei oficialiai nustatyta. Tokių atvejų ir norėtųsi daugiau prisiminti.

Iš medikų norėčiau pirmiausia skyrium paminėti chirurgus, kuriems kartais tenka greitai ir lemtingai spręsti ypač sunkiais atvejais ir energingai teikti ligoniui pagalbą.

Daugelis pagyvenusių žmonių gerai prisimena kardiochirurgą profesorių Vytautą Sirvydį, laikiusį savo rankose daugelio gyvenimo siūlą. Su Profesoriumi teko susidurti maždaug prieš penkiolika metų. Kai vienas širdies vožtuvas jau senokai man ūžė, tačiau atėjo laikas, kai jis staiga taip užkaukė, jog pakliuvęs į Santariškių klinikų Kardiochirurgijos skyrių (tada, regis, buvo atskira Kardiologijos klinika, kuriai ir vadovavo profesorius Vytautas Sirvydis) ir nuodugniai ištyrinėtas specialia aparatūra, išgirdau viso skyriaus chirurgų kategorišką sprendimą – širdies operacija ir neatidėliojant. Skubiai pradėta rinkti operacijai komanda, kuriai vadovauti sutiko pats Profesorius. Buvau stipriai užmigdytas ir net nepastebėjau, kaip operacija vėlų vakarą prasidėjo. Baigėsi tik jau turbūt paryčiais. Profesorius turėjo tiek ištvermės ir žmoniškumo, kad pralaukęs, kol nustos veikti narkozė, atėjo manęs žadinti į reanimacijos palatą. Iš kažkur, tarsi pro rūką, atskrido malonus balsas: „Žmogau, žmogau, prabusk. Laikas jau pabusti“. Pravėręs akis, susidūriau su gerumu bei rūpesčiu į mane nukreiptomis pavargusio žmogaus akimis. Tuoj blaivėjanti sąmonė išryškino, kad tai ir esąs pats Profesorius V. Sirvydis. Bet dar leptelėjau: „Ar jau po operacijos?“. Profesorius geraširdiškai šyptelėjo, palinkėjo greitai sveikti ir išėjo jau turbūt ilsėtis. Reanimacijos palatoje teko pragulėti keturias paras. Čia mane globojo, kaip man pasirodė, skraidantys angelai – tai labai paslaugios reanimacijos seselės. Po trijų parų ėmiau seseles klausinėti, kodėl čia taip ilgai mane laiko. Gavau atsakymą: reanimacijoje budintis gydytojas konsultuojasi su Profesoriumi – jie ir sprendžia, kada ateis laikas perkelti į paprastą palatą.

Pagaliau atsidūriau Profesoriaus komandos narės Daktarės Rasos Čypienės  prižiūrimoje palatoje. Ši Daktarė pasirodė puikiai išmananti kardiologiją ir tokių pacientų psichologiją. Iš jos visada sulaukdavai atjautos ir gerų patarimų. Prie kardiologų veiklos dar grįšime.

O su Profesoriumi V. Sirvydžiu atsitiktinai teko susitikti gal po dešimties metų viename iškilmingame renginyje. Kadangi jam buvau likęs net nepadėkojęs, tad pasinaudodamas atsiradusia proga, pripuoliau, prisistačiau ir padėkojau už didžiąją pagalbą. Profesorius prisiminė, tik pasitikslino, kuriais metais tai būta. Vėliau sužinojau, kad Profesoriaus esama ir tvirto lietuvio, spaudoje stojusio ginti lietuvių kalbą. Jis apdovanotas keliais Lietuvos ordinais – ir niekas nepasakys, kad Profesorius būtų jų nenusipelnęs.

Įstrigęs atmintyje dar keleriais metais anksčiau įvykęs įdomus susitikimas su kitos srities chirurgu – žarnyno specialistu daktaru Norvaišiu. Šis itin patyręs kruopštus chirurgas praktikas, matyt, neturėjo galimybių rašyti mokslo darbų, tad jo biografijos nepavyko rasti nė vienoje mūsų enciklopedijoje. Minėdamas jį pagal pareigas manau, kad iš pagarbos jį galiu vadinti Daktaru.

Mums teko susitikti visai netikėtai. Dėl nelemto atsitiktinumo vieną vasaros pavakarę greitosios pagalbos mašina buvau atvežtas į Antakalnio universitetinę ligoninę. Budėję du jauni daktarėliai nustatė, kad būtina staigi operacija, ir greitai ją atliko. Laimei, jaunieji operuotojai, matyt, buvę geri garsaus tos srities specialisto profesoriaus Prano Morkūno mokiniai. Operacija pavyko.

Kitos dienos rytą, kai jau gulėjau palatoje atsigavęs, atskubėjo jos šeimininkas – Daktaras Norvaišis. Prisėdęs prie manęs, nuvyniojo tvarsčius ir kruopščiausiai apčiupinėjo kiekvieną mano susiuvinėto pilvo siūlelę. Pagyrė jaunimą, kad padirbėję gerai, o mane, kad atlaikęs rimtą operaciją. Iki savaitgalio kiekvieną dieną pats Daktaras nenustojo rūpinęsis mano susiuvinėtu pilveliu. O labiausiai visus palatos ligonius Daktaras nustebino sekmadienį, kai jam nereikėjo dirbti, iš ryto  atskubėjęs apžiūrėti sunkesniųjų ligonių. Nė vieno nepraleido bent nepakalbinęs. Išvydęs mane jau sėdintį, netikėtai savo sodriu boseliu išdėstė man išmintingą pamokymą: „Kodėl antra diena nesiskutęs. Apsileidimas rodo, kad ligonis abejingas savo ligai, su ja nekovoja. O jeigu nori pasveikti, neprivalai palikti vieniems medikams su liga galynėtis“. Gal ir nepažodžiui atsimenu tą pamokslėlį, bet jo turinį įsidėjau giliai sau į galvą.

Atėjus laikui išleisti iš ligoninės, pats Daktaras, nepavesdamas tai seselėms, ėmė nuodugniai aiškinti, kaip turėsiąs įprasti gyventi daugiau kaip pusmetį namuose ypatingomis sąlygomis ir tada grįšiąs baigiamajai operacijai. Vis drąsino, jog ne man pirmajam kliūva tokia dalia. Žmogui tik iš pradžių sunku, paskum paprantąs taip tvarkytis ir gyventi. Kai grįžau nustatytu laiku, operavo pats Daktaras Norvaišis.

Mane lankiusius giminaičius primygtinai prašydavau, kad nekaišiotų mano Daktarui nei pinigų, nei jokių dovanų, nes tai jį galėtų tik įžeisti. Daktaras Norvaišis priklausė tokių žmonių kategorijai, kurie sąžiningai kruopščiai dirba pagal savo pareigas ir pagalbos ligoniui teikia daugiau nei tos pareigos reikalauja. Pinigai kėsintųsi į tokio žmogaus moralines nuostatas.

Kritiškas skaitytojas gali imti piktintis: įsismagino autorius girti sostinės medikus, o apeina jų klaidas ir bendravimo su pacientais šešėlius, be to, nepasižvalgąs, kas dedasi vadinamojoje provincijoje.

Tęsdami prieštarą žiniasklaidai ir pirmiausiai teikdami šviesių tonų pavyzdžius, turime užbėgti už akių antrajam priekaištėliui. Dzūkijos miškuose tūni pasislėpusi Valkininkų sanatorija, į kurią po operacijos atgabenami lopytaširdžiai ir siūtagysliai. Dabar tai Viešoji įstaiga (VŠĮ), įsikūrusi Naujųjų Valkininkų kaime, besitvarkanti savarankiškai, nors pagal priklausomybę oficialiai ji laikoma Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos reabilitacijos fizinės ir sporto medicinos centru. Žinoma, patogiau vartoti tradicinį pavadinimą – Valkininkų sanatorija. Čia dirba nedidelis medikų kolektyvas. Bet dirba tarsi darnus orkestras, kuriam keliasdešimt metų vadovauja reiklus direktorius Daktaras Modestas Juozaitis, o jo pavaduotojas – rūpestingasis  Daktaras Valdas Kukulskis. Jiems padeda dar dvi daktarės. Kiekvienas to „orkestro dalyvis“ puikiai išmano, kas jam skirta atlikti. Čia nepajusi eilių nei kraujui tikrinti, nei kardiogramoms ar perrišimams atlikti, nei prie masažo kabinetų. Kiekviena procedūra suderinta su bendrosiomis ir pagal individualiai kiekvienam pacientui nustatomą grafiką, kurį gauni surašytą ant dėžutės su išdėstytu vaistų vartojimo planu.

Įsigijęs nuolatinį titulą „kardiologinis“, keletą vasarų nepakęsdamas miesto tvankumos ir ieškodamas ramios poilsiui vietelės, lankiausi kaip savanoris Valkininkų sanatorijoje: mat vidurvasarį, kai chirurgai mažiau lopo širdelių ir siuvinėja gyslelių, reabilitantų kontingentas sumažėja ir randasi laisvų vietų. Belieka tik suderinti laiką. Po keliolikos metų nustembi, kad niekas čia iš personalo neišbėgioję nei į anglijas, nei į vokietijas ar norvegijas. Paklaustas direktorius, kaip jie išvengę emigracijos cunamio, šis atsakęs: priešais sanatoriją pastatytos angelų su sparnais statulos saugančios. Žinoma, tikinčiojo direktoriaus norus angelai žino. Tačiau ir sanatorijoje veikianti darni šilta, žmoniška nuotaika ne mažiau svarbi.

Atvykęs savanoriu lopytaširdis laikomas saviškiu, įsukamas į bendrą gydyklos ritmą. Bet pasisemia ir tikros ramybės bei poilsio gauna pakankamą kiekį. Dešimtą valandą vakare išjungiami visi televizoriai vestibiuliuose bei šviesa koridoriuose. Tik dabar, ponuli, turėsi užsimokėti už kiekvieną šio poilsio ir rūpestingos priežiūros parą. (Litais tokia para kainavo apie 130 Lt.). Moki oficialiai per buhalteriją, gauni valdišką kvitą. Pensininkas, metus pataupęs, gali leisti  sau mokamų bent apie dešimtį parų poilsinių ir gydomųjų atostogų.

Medicinos pasaulyje ne visada šviesu

Pacientų ar ligų ieškotojų santykiuose su medikais tikrai pasitaiko sunkių, apytamsių ar net su tragiška pabaiga atvejų. Mūsų laikais ignoruoti technikos ir specialių tyrimų duomenis būtų neprotinga. Tik ar visuomet poliklinikos gydytojui lieka laiko apžiūrėti patį ligonį, išklausyti jo nusiskundimų?

Iš savo patirties norėčiau iškelti keblų klausimą: kiek smulkiai apie jo negalią gydytojas turi papasakoti savo pacientui?

 Prieš širdies operaciją malonus, bet gal linkęs nemažai šnekėti skyriaus vedėjas atnešęs man pasirašyti, kad sutinkąs būti operuojamas, ir žinodamas, jog alternatyvų nesą, lengvu tonu išdėstė visą matematinę pastraipą. Jos turinys maždaug toks: operacija įprastinė ir 95 procentais baigiasi sėkmingai, o 5 procentai išvežami „į kalnelį“. Kadangi ligonį kamavusi aukšta temperatūra, tai tų išvežtinų „į kalnelį“ procentas padidėjęs iki 10 procentų. Man pasirodė, kad tie procentai „į kalnelius“, visai nebūtini išgirsti. Paaiškinta, kad sutikimą duodantis operuoti pacientas privaląs tiksliai viską žinoti. Gal teisiškai tas tikslumas ir turi pagrindo, tačiau emociškai operacijos laukiančiajam jaudinimosi padaugėja. Tiesą visur reikėtų sugebėti pasakyti ne bet kaip, bet atsižvelgiant į padėties rimtumą, su atjauta ir neperspaudžiant pedalų.

Dar vienas jau niūrus pavyzdys, kurio peripetijos man žinomos tik iš savo kolegos Profesoriaus šykščių žodžių. Maždaug prieš porą metų jis po atliktų tyrimų  išgirdęs lemiamą nuosprendį – giliai į žarnyną įlindusi bjauri liga. Koks siūlytas gydymas, Profesorius nepasakojęs. Esą Profesoriaus nesiteikta išklausyti, ką jis pats jaučiąs, ir netikėtas sprendimas gydytojų pasakytas be reikiamos atjautos. Tada Profesorius pasukęs prie sau įprasto sarkastiško humoro: jį pagydysiąs daktaras Pakasinskas. Apie tokį stebuklingą daktarą medikai pasirodė nieko negirdėję. Profesorius plačiau atskleidęs šio daktaro pavardės kilmę: „Pakasinskas esąs tas, kuris pakasa“. Esą medikai gerokai pasijuokę.

Regis, Profesorius daugiau į tuos specialistus nesikreipė.  Gal gydęsis kokiomis žolelėmis. O apie savo bėdą prasitaręs tik porai artimesnių kolegų ir prašęs apie tai daug nečiauškėti. Šiaip Profesorius nevengė lankytis jį gerai pažįstančioje poliklinikoje. Bet didžiąją dalį savo laiko kaip įprasta Profesorius buvo paniręs į savo mokslinį darbą ir visus skatino rūpintis savo gimtosios kalbos ateitimi. Kartą  Profesoriui priminiau apie vieną kalbai skirtą renginį, numatytą maždaug po keturių mėnesių. Profesorius kirste nukirto: „Tada manęs jau nebebus“. Ir apie tai nesileido toliau nė į kalbas. Pernai liepos mėnesį būrys kolegų  ir pažįstamų  atsisveikino su Profesoriaus palaikų urna... Mokslinį darbą Profesorius dirbo ir prasidėjus paskutinei jo gyvenimo savaitei. Tai puikus pavyzdys, kaip galima nepasiduoti savo negalėms.

Verta paminėti ir kartais, ypač rajoninėms ligoninėms būdingų, nemalonių medikų požiūrių į pagyvenusio amžiaus ligonius. Neišdyla iš atminties dvi istorijos su man artimais žmonėmis.

Dar sovietmečiu vos per septintą dešimtį metų perkopusiam žmogui vieno rajono ligoninėje padaryta prostatos operacija, bet po jos žaizda ilgai negijusi, pūliavusi. Gydytojai neradę priemonių, ką su tuo žmogumi toliau daryti. Turbūt ambicijos neleidusios paieškoti kitur tos srities specialistų. Gal pačiam ligoniui, gal artimiesiems pareikšta, kad senam žmogui čia jau kitaip nebūsią. Giminaičiai per tuomet įprastus kyšius išsiprašė iš Kauno klinikų specialistų reikalavimą ligonį atgabenti jiems. Kaune tam ligoniui buvo padaryta sunki operacija, po kurios žmogus išgyveno dar trisdešimtį metų su viršum, ir meldėsi už jį operavusius kauniškius daktarus. Vienas iš jų net aplankęs buvusį pacientą namuose. Turbūt rinko duomenis būsimam moksliniam darbui.

Į šiurpesnę, bet vienu bruožu analogišką situaciją prieš vienuolika metų pateko minėto žmogaus jauniausias sūnus. Jį staiga ištiko sunkus insultas. Rajono ligoninėje artimiesiems buvo pranešta, kad jau jokios vilties nesą – galį rengtis laidotuvėms. Iš kelių miestų sulėkę kiti artimieji taip pat suvokė, kad ligonio padėtis sunki. Tiesiai paklaustas palatos gydytojas, ar konsultuotasi su kitais šios srities specialistais, atsakęs, kad čia jau viskas aišku – ligonio dienos suskaičiuotos. Po poros dienų giminaičiai kreipėsi į Vilniaus Santariškių klinikų profesorius. Tie susisiekė su Vilniaus greitosios pagalbos ligonine, turėjusia geriausių galvos chirurgų specialistų. Bendromis abiejų Vilniaus gydymo įstaigų pastangomis buvo pareikalauta, kad ligonį iš rajono atvežtų į minėtųjų Vilniaus specialistų centrą. Čia vienas narsus dar apyjaunis Daktaras ėmėsi rizikingos operacijos. Ir ši pavyko. Po poros savaičių ligonio sąmonė beveik atsinaujino ir manyta jį išleisti gydytis arčiau namų. Deja, padarius papildomus tyrimus, kilo įtarimas dėl kitos ligos. Kaip sakoma: „Viena liga ne bėda, bet kai dvi trys žmogų apsėda – tai ir suėda“. Vilniaus Onkologiniame institute pripažinta, kad vėžys apėmęs vieną inkstą, tačiau tokio, po pirmosios operacijos visiškai nepasveikusio, ligonio esą negalima operuoti. Gal po mėnesio nuo insulto pradžios ligonis atsidūrė savo miesto ligoninėje. Jam kartais vis sušlubuodavo sąmonė – ėmė  kirstis su gydytojais ir pareikalavo vežti namo. Gerokai pasikankinęs dar keletą mėnesių, ligonis paliko šį pasaulį. O jeigu keturiomis ar penkiomis dienomis po insulto būtų buvęs atgabentas į Vilnių ir čia greičiau atlikta galvos operacija, gal reikalai būtų kitaip pakrypę?

Gana kiaušiniui vištą mokyt – apie mediciną bemaž nieko neišmanai, o bandai patarinėti  daktarams.

Dar keletas žodžių apie dvasines stiprybes ir bėdas

Dvasinėmis žmogaus stiprybėmis laikysime visa, kas susiję su vidiniu jo pasauliu: protą, valią, kūrybiškumą, iš vidaus kylančias emocijas, pomėgius, siekius, moralines vertybes bei nuostatas.

Rūpestingumą, nuoširdumą ir ką ne ką iš su vidiniu pasauliu susijusių kitų dalykų jau esame minėję, keldami teigiamus medikų bruožus. Dabar labiau atsigręžkime į mus pačius – tuos, kam rūpi sava sveikata. Kuo mes galime patys sau padėti ir kartu palengvinti bendravimą su medikais? Žinoma, čia grybštelėsime tik šį bei tą.

Visi žinome, kad sveikatą pamažu graužia blogi įpročiai: rūkymas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, miego režimo nesilaikymas ir kt. Dažnai tie blogi įpročiai klibina ir dvasinę stiprybę. O ją palaiko tvirta valia, pasitikėjimas savimi, tikslų, siekių, svajonių turėjimas, kuriuos pravartu išlaikyti ir didėjant metų naštai.

Neretai ilgai išgyvena rašytojai, mokslininkai, artistai, nes jiems paprastai netrūksta naujų sumanymų, svajonių, planų. Vienas garbaus amžiaus mokslininkas, neseniai vos ne kas metai parašęs po knygelę, kai atšventė 90-ties metų jubiliejų, pareiškė gyvenąs, nes jaučiąsis esąs žmonėms reikalingas. Tai labai svarbi nuostata. Kiekvienam, net ir gerokai pagyvenusiam žmogui labai svarbu rasti būdų kam nors padėti, pagelbėti, padaryti paslaugą. O jeigu dar pajėgi šį tą kurti, tai rašyk bent memuarus.

Sunkoka dalia vienišių, kurių artimieji ir daugybė bičiulių jau išėję amžinybėn, o jaunesnieji – atsidūrę už šimtų mylelių.

Kažkur skaityta, kaip viena garbaus amžiaus senjora per internetą įsigijusi kelis šimtus draugų ir su jais bendraujanti. Būta čia kuo džiaugtis! Tiek draugų net ir vardus pamirši ir imsi painioti. Nebent iš interneto veidaknygės („feisbuko“) susidarytum albumą bei kartoteką. Bet ar tokius draugus galima laikyti  bičiuliais? Geriau vienos rankos pirštais skaičiuojamų keletas tikrų bičiulių, kurie tavęs neapgaus, nebandys apvynioti apie pirštą, negu šimtas draugų.

Kitaip bendraujame su nuolatos susiduriamais pažįstamais – nesvarbu, kiek metų mus skiria. Štai malonu bemaž kasdien pasisveikinti su bibliotekos rūbininke, kitais darbuotojais, ypač mielomis moteriškomis. Su jomis pasikeiti maloniais žvilgsniais, šypsenomis. Troleibuse koks nors jaunuolis, panelė ar jaunesnė ponia pakyla iš sėdimos vietos ir ją užleidžia tau, nes jau tavo veide pakanka įspaustų amžiaus ženklų. Tu nusišypsai, garsiai padėkoji ir patenkintas atsisėdi. Padėkotasis jausis gerą darbą atlikęs ir tarp jūsų nusidrieks šviesus pabendravimo siūlelis. Jeigu tu niekam nesišypsosi, nedėkosi, gali prarasti garbingą senjoro vardą. Tokį bendravimo toną reikėtų stengtis išlaikyti ir bendraujant su medikais. Net jeigu ir eilėje teko pakentėti. Juk eilės dažnai susidaro pas geruosius daktarus. O daug ką lemia vis braškanti mūsų medicinos politika ir sistema.

Kam pakako kantrybės šiuos tarsi pamokslėlius skaityti iki pabaigos, turbūt ne vienam kils mintis: štai koks sveikuolis, šaunuolis, drįstąs net garbingą senjoro vardą savintis, čia klosto savo gyvenimo istorijas ir dar vis žarsto pamokymų kitiems. Iš tiesų toli gražu nėra taip. Visur norėta pirmiausia sau priminti, kad nepaisydamas savo amžiaus ir bėdų, visur stengtumeis išlikti žmogumi – nesurūgėliu, neverkšlentoju, o tikru savo bendruomenės nariu, savo tautos sūnumi, savo valstybės piliečiu.

 

Atgal