Sveikata
12 12. Tauri gydytojo asmenybė
Šachneliui Abraomui Merui - 150
Gyd. Liudvika Knizikevičienė
Tiktai geras žmogus gali būti geru gydytoju.
(K. V. H. Nothnagelis)
Šachnelis Abraomas Meras buvo vienas žymiausių XX a. pirmos pusės Panevėžio gydytojų. Tai buvo pasiaukojančiai atsidavusi žmonių gydymui asmenybė. Be to. jis labai daug prisidėjo sprendžiant įvairius organizacinius miesto sveikatos apsaugos klausimus.
Būsimasis gydytojas gimė 1865 m. spalio 3 d. Panevėžyje religingoje žydų šeimoje. Vaikystėje jis kartu su broliu ruošėsi tapti dvasininku, iki 14 m. studijavo vien talmudą. Tačiau Šachnelio galvoje mintys veržėsi į platesnes erdves ir jis savarankiškai pradėjo mokytis bendro lavinimo dalykų. Kadangi Panevėžio gimnaziją dėl moksleivių aktyvaus dalyvavimo 1863 m. sukilime caras buvo uždaręs, jis įtikino motiną ir jai padedant, nuvyko į Kauną, kad ten pasiruoštų stoti į gimnaziją. Pasižymėjo neeiliniais gabumais - priimtas iš karto į 5-tą klasę ir visą laiką buvo pirmaujančių mokinių gretose. Iš pamokų kitiems mokiniams išsilaikė pats ir net padėdavo savo tėvams. Gimnaziją baigė 1885 m.
Panevėžio žydų ligoninės vyriausioji gailestingoji medicinos seselė J. Kurcer (kairėje), įsisegusi tarptautinį Raudonojo Kryžiaus apdovanojimą su sesele A. Broido. Nuotrauka iš gyd. R. Ivanovo archyvo
Toliau mokėsi Maskvos universiteto medicinos fakultete, kurį baigęs 1890 m. trumpai tarnavo Černigovo gubernijoje, bet greit grįžo į Lietuvą ir 1892 m. įsidarbino Pasvalyje. Čia prasidėjo nelengvas gydytojo darbas. Teko pas ligonius joti raitam ant arklio, keltis laiveliu per patvinusias upes, kartą vos nenuskendo. Siautė šiltinės, choleros, difterijos, skarlatinos epidemijos. Dažnai tekdavo važiuoti pas ligonius į aplinkinius kaimus, o vėlai grįžus priiminėti miestelio sergančiuosius naktį. Bet dėl sunkių darbo sąlygų gydytojas nenusiminė. Jis galvojo, kaip pagerinti medicininę priežiūrą sunkių ligonių, kurių negali nuolatos lankyti ir jam pavyko atidaryti nedidelę ligoninę. Iš Pasvalio važiavo trijų mėnesių pasitobulinimui į Maskvą ir grįžęs su naujomis žiniomis ir stebėtinu entuziazmu vėl stvėrėsi darbo. Šitaip energingai besidarbuojant apsikrėtė vidurių šiltine ir tris mėnesius išgulėjo sunkiai sirgdamas. Bičiuliška aktyvi rašytojos Petkevičaitės-Bitės tėvo, gydytojo Jono Leono Petkevičiaus pagalba padėjo vėl atsistoti ant kojų ir toliau pagelbėti sergantiems. Kovojusią už uždraustą lietuvišką raštą ir įsibaiminusią caro žandarų persekiojimo kolegos Petkevičiaus dukrą Gabrielę Petkevičaitę gydytojas Meras labai žmogiškai ramino: „Per daug dirbate protinį darbą. Organizmas ir taip yra ne iš stipriųjų. Pasitraukite kiek nuo darbo, pailsėkite ir stenkitės būti rami. Jei pakliūsite į kalėjimą, žinokite, galvos nenuims, hipnotizuoti nehipnotizuos. Su žandarais vienais be prokuroro neįsileiskite į jokias kalbas. Prokuroras visuomet aukštesnio mokslo žmogus. Jų tarpe labai mažai pasitaiko nedorovingų žmonių. Reikalaukite knygų. Mokslo turinio knygas skaityti visuomet leidžia. Vienas mano draugas, kalėjime sėdėdamas, pasiruošė universiteto egzaminams. Pikta niekam nenorite daryti, tai ir nepadarysite. Pasitikėkite savimi“. Po šių padrąsinančių gydytojo Mero žodžių Gabrielė pasijautė geriau ir liko jam labai dėkinga.
Po dešimties metų intensyvaus nepaliaujamo darbo Pasvalyje nelabai pasiturintis gydytojas Š. Meras, pasiskolinęs pinigų, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, vertėsi privačia praktika. 1903 – 1904 m. dalyvavo rusų-japonų kare. 1904 – 1914 m. vėl darbas Panevėžyje. Čia ligoniams atsidavusio gydytojo praktika tapo tiesiog milžiniška. Ligoniai kantriai jo laukdavo dienomis ir savaitėmis. Tačiau didelės ligonių eilės neprivertė gydytojo skubėti. Jis kiekvieną ligonį atsidėjęs metodiškai apžiūrėdavo pradedant nuo galvos, kiekvienam atlikdavo jam prieinamus tyrimus ir kiekvienam labai sąžiningai, tarsi spręsdamas uždavinį, nustatydavo diagnozę. Jį beveik jėga tekdavo atitraukti nuo darbo, kad pavalgytų pietų, o vėlai naktį – vakarienės. Šitaip įtemptam darbui alinant organizmą gydytojas pats persirgo kraujo užkrėtimu, sunkia rože, neuritu, stenokardija, tačiau į tai jis kažkodėl nekreipė dėmesio, darbo netrumpino ir dirbo toliau , nors ir ne pagal savo jėgas.1914 – 1918 m. dalyvavo rusų – vokiečių kare ir vėl grįžo į savo gimtąjį miestą.
Gydytojas Š. A. Meras apie 1929 m. Nuotr. Iš Panevėžio žydų bendruomenės archyvo
Gydytojas pastoviai sekė medicinos mokslo progresą, vykdavo pasitobulinti į užsienį, po to kiekvieną kartą pagerindamas savo kabineto darbą: įsteigė laboratoriją, parsivežė kitų naujovių. 1923 m. parsivežė iš užsienio ir įsirengė savo ligonių priėmimo kabinete pirmąjį Panevėžyje rentgeno aparatą. Jo ligonių priėmimo kabinetas Vasario16-osios g. 3 tapo panašus į tų laikų kliniką
Meras nesitenkino tiktai privačia gydytojo praktika. Po Pirmojo didžiojo pasaulinio karo buvo didelis gyventojų sergamumas, ypač užkrečiamosiomis ligomis, o medicininė pagalba nepakankama. Ligoniai buvo guldomi sinagogoje ir senojoje ankštoje Žydų ligoninėje. 1918 m. gyd. Pranas Mažylis organizavo Panevėžio apskrities ligoninę, o Panevėžio žydų bendruomenės veikėjai kreipėsi į gydytoją Merą prašydami įsteigti naują Žydų ligoninę. Š. Meras sutiko ir apsiėmė dirbti ligoninės vedėju be atlyginimo, bet su sąlyga, kad 50 % sergančiųjų būtų priimami gydytis visai nemokamai. Žydų bendruomenė pasitarė, sutiko ir ligoninė buvo atidaryta 1919 m. spalio 14 d. Pradžioje gydėsi 20 ligonių, bet 1920 m. jų buvo jau per 60, o 1924 m. – 70. Ligoninė persikėlė į Ramygalos g. (dabar Ramygalos g.25). Pradžioje dirbo nedideliame mūriniame pastate, o trečio dešimtmečio pabaigoje kieme prie jo iškilo didelis dailus korpusas.
Šiai ligoninei Š. Meras paskyrė labai daug dėmesio ir pakėlė į aukštą medicinos lygį. Kilus ligoninėje materialiniams sunkumams, vedėjas skubiai suieškodavo lėšų atsiradusiam deficitui padengti. Be to jis leisdavo ligoninei naudotis savo privataus kabineto aparatais - rentgenu ir kitais, o taip pat bakteriologijos laboratorija. Į ligoninę priimdavo ne vien žydų tautybės sergančiuosius, gydėsi ir nemažai lietuvių. Ligoninėje veikė visų ligų skyriai, ambulatorija, laboratorija, reikalinga įranga. Skyriuose buvo tvarkinga, švaru, ligoniai gerai prižiūrimi. Matyt dėl to ligoninės vyriausiąją gailestingąją medicinos seselę J Kurcer Tarptautinis Raudonasis Kryžius apdovanojo aukščiausiu medicinos seserų apdovanojimu – Florens Naitingeil (Florence Nightingale) vardo medaliu. 1927 m. tokiu medaliu Lietuvoje apdovanotos trys gailestingosios seserys. Labai aukštos kvalifikacijos buvo ir kiti ligoninės darbuotojai. Š . Mero vadovavimo ligoninei dešimtmečio proga 1929 m. visi ligoninės darbuotojai įsiamžino atminimo vinjetėje.
Gydytojui Merui aktyviai prisidedant buvo įsteigtos draugijos: Panevėžio gydytojų draugija, žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius. Jis toms draugijoms ir pirmininkavo. 1922 m. įkurta Panevėžio gydytojų draugija jo dėka tapo labai garbinga organizacija. Pirmininkas autoritetingai vykdė jam pavestą darbą, šalino nesusipratimus, taikino, vienijo kolegas, imponavo valdžiai.
Panevėžio žydų ligoninė 1929 m.
1922 m. sistemingam žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui ir apsaugai Panevėžyje įkurta „Oze“ draugija. Gydytojas Meras prie Žydų ligoninės įsteigė „Oze“ draugijos ambulatorijas gydyti odos, akių ligas, o taip pat ten atidarė pirmą nemokamą Vaikų ambulatoriją. Neturtingiems gyventojams, gavusiems ambulatorijoje nemokamus patarimus, „Oze“ farmacininkas, įkurdintas prie ligoninės vaistinės, dar duodavo nemokamų vaistų.
1925 m. “Oze” draugija gydytojui Merui padedant išnuomotose patalpose atidarė tinkamai įrengtą nemokamą visų specialybių ambulatoriją suaugusiems ir vaikams. Šios įstaigos reikšmę didino ir tai, kad čia, be kitų gydytojų, du kartus per savaitę ligonius priiminėjo ir gydytojas Meras.
Rūpinantis priaugančios kartos sveikata, nuo 1923 m. paliegę liaudies mokyklų vaikai pradėti siųsti į centrinio „Oze“ komiteto organizuotas taip vadinamas vasaros kolonijas, kur gražioje gamtoje geru maitinimu, grynu oru ir saule buvo stiprinama jų sveikata. Gydytojas Meras iš savo paciento nemokamai gavo Panevėžyje „Oze“ vasaros kolonijai puikų didelį sodą, parūpino lėšų jame įrengti vasarnamį ir 1927 m. čia vasarą pastiprinta 70 silpnų, sulysusių, palinkusių į džiovą mokyklinio amžiaus vaikų. 1928 m. vasarą jau stiprinosi 85 vaikai, 1929 m. – net 445. Š. Meras aktyviai dalyvavo ir “Oze” švietėjiškuose renginiuose: skaitydavo paskaitas, kalbėdavo mitinguose, susirinkimuose [3].
Daug darbavęsis savo tautiečių labui, gydytoja Meras buvo ir Lietuvos patriotas, sekė atgimusios valstybės žingsnius, džiaugėsi jos laimėjimais. Aktyviai dalyvavo lietuviškose visuomeninėse organizacijose. Kai 1925 m. gydytojas Andrius Domaševičius Gydytojų draugijos susirinkime pasiūlė įsteigti Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrių, nebuvo patikėta šio klausimo realumu. Bet, gydytojui Merui pritarus ir sutikus vadovauti šiai draugijai, ją lydėjo sėkmė.
Ši draugija, be vyriausybės ir savivaldybės paramos, išdrįso 1926 m. įsteigti ambulatorinę įstaigą - Panevėžio tuberkuliozės dispanserį. Kai gydytojas Meras pasiūlė kolegai Chaimui B. Aizinbudui vadovauti dispanseriui, o šis suabejojo įstaigos išlikimu dėl lėšų stokos, Meras jį tarsi sugėdino: „Žinoma, iš nieko niekas nepasidaro, bet parodykite savo stropumą ir būsite tikri, kad nieko nėra negalima“. Ir, dedant pastangų, draugija veikė sėkmingai - per neilgą laiką buvo užregistruota 80 sergančių tuberkulioze. Bet pasirodė, kad, be medicininės pagalbos, reikalinga ir socialinė. Tad gydytojas Meras sukvietė pasiturinčias miesto moteris, įsteigė Moterų globos komitetą ir visi neturtingi sergantys tuberkulioze ligoniai, nežiūrint tautybės, gaudavo maisto davinį, piniginę bei kitokią pašalpą .
Gyd . Š. A. Mero vadovavimo ligoninei dešimtmečio darbuotojų vinjetė
Kai Panevėžyje 1928 m. imtasi steigti Ligonių kasa, Š. Meras aktyviai tam pritarė. Jis paruošė gydytojų ir kasos sutarties projektą, dalyvavo įvairių komisijų darbe, pasisiūlė būti kasos konsultantu. Kasa su dėkingumu pasiūlymą priėmė ir dažnai į jį kreipdavosi. Tačiau Meras gydė ir ne Kasos narius, jis yra pasakęs: “Ar ne vis vien, kas ten bebūtų. Jei mano pagalba reikalinga, tai aš mielu noru ją teikiu”.
Pasiaukojantis gydytojo Mero darbas, jo labai dora ir dvasinga asmenybė kėlė didžiulį ligonių pasitikėjimą. Geros širdies, visada ramus, be galo kantrus, su nuolatos raminančia šypsena, tauriu sudvasintu veidu jis buvo įasmenintas paprastumas ir kuklumas. Pozavimas ir patosas jam buvo visai svetimi. Ir iš karto visi jautė, kad jis ne paprastai dirba kasdieninį įprastą darbą, bet atlieka tikrą pašaukimą - savo misiją šioje žemėje. Namuose jis buvo vaišingas ir nuoširdus šeimininkas, atsidavęs draugas ir puikus kolega, korektiškas jaunųjų gydytojų mokytojas bei etikos pavyzdys visiems. Savo moralinio prestižo dėka užėmė vadovaujantį vaidmenį visuomenėje, o ypatingai tarp gydytojų. Viskuo, ką buvo pasiekęs, įsigijęs, dosniai dalijosi su kitais. Jis visiškai priklausė visuomenei ir tautai. Nepriklausė jokiai partijai. Kartu su dr. Rozenbergu ir advokatu Gurvičium Meras buvo sumanytojas įsteigti Panevėžyje Aukštesniąją hebrajų mokyklą, kuri 1920 m. Aptiekos (dabar Elektros) g. pradėjo savo sėkmingą veiklą, Š. Meras buvo patvirtintas pirmuoju jos direktorium. 1928 m. mokykla išleido pirmą ją pabaigusiųjų laidą.
Šachnelis Abraomas Meras staiga mirė 1930 m. kovo 26 d., palaidotas Panevėžio žydų kapinėse. Intensyviai dirbęs 40 metų šis gydytojas idealistas sau nesukrovė jokių turtų, paliko tik gerai įrengtą ligonių priėmimo kabinetą. Kolegų nuomone, tai buvo tikras Žmogus, tai buvo gydytojas iš Dievo malonės.Panevėžio savivaldybė po jo mirties pagerbė šio miestiečių sveikatos apsaugai daug nusipelniusio gydytojo atminimą, pavadinusi Siaurąją gatvę, kurioje jis gyveno, Š. Mero vardu .
Praėjus mėnesiui po gydytojo Mero mirties, jo kolegos susirinko ir nutarė pagerbti savo mokytojo išskirtinę asmenybę parašydami prisiminimus į žurnalą “Medicina”.Pasidalino temas apimant daugiapusę gydytojo Mero veiklą. Taip, irgi šviesios atminties Panevėžio gydytojų Aizinbudo, Boroko, Gurvičienės, Gutmano straipsniai “Medicinos” žurnale padėjo mums giliau susipažinti su iškilia ir tauria gydytojo Šachnelio Abraomo Mero asmenybe.
Gydytojo Mero žmona buvo taip pat medikė, gydytoja stomatologė, dabar vadintųsi odontologė, gydė dantis savo privačiame kabinete Vasario 16-osios g. 17.
Gyd. Š. A. Mero atminimo lenta prie buvusios Žydų ligoninės. Nuotr. A.Mikeliūno
Dar yra panevėžiečių, kurių šeimose gyvi prisiminimai apie gydytoją Merą ir jo kultūringą šeimą. Gydytojas Raimundas Ivanovas, kurio motina Zina mokė gydytojo Mero anūką vokiečių kalbos, mena motinos pasakojimus apie žmonių rodytą dėkingumą ir pagarbą gydytojo šeimai ne tik Panevėžyje, bet ir užsienyje, kai jie ten kartais išvykdavo. Gydytojo R. Ivanovo pasakojimu, po. gydytojo Mero mirties šeima išvyko į Palestiną. Liko prisiminimui vokiečių kalbos mokytojai padovanotos nuotraukos.
Ir, nors praėjo daug metų, Panevėžyje gydytojas Meras dar prisimenamas. 2010 m. lapkričio mėn. Panevėžio kolegijos Medicinos ir socialinių mokslų fakultete vykusioje konferencijoje “Ir gydytojai, ir mokytojai” tarp kitų paminėtų įžymių Panevėžio gydytojų buvo ir pranešimas, skirtas tauriai Šachnelio Abraomo Mero asmenybei, Atspausdintas ir konferencijos pavadinimo pranešimų leidinys. 2013 m. Viliaus Kavaliausko sudarytoje knygoje “Pažadėtoji žemė – Lietuva. Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918 – 1940 m.” taip pat yra straipsnis apie Panevėžio krašto šviesuolį gydytoją Š . Merą. O šių metų lapkričio mėnesį, minint įžymaus gydytojo 150 m. sukaktį, Panevėžio žydų bendruomenės rūpesčiu ir Savivaldybės pritarimu prie buvusios Ramygalos g. Žydų ligoninės pastato pritvirtinta jos įkūrėjui Šachneliui Abraomui Merui skirta atminimo lenta, suruošta jubiliejinė konferencija.
Šviesi gydytojo Šachnelio Abraomo Mero asmenybė yra neblėstantis mylinčio žmones ir juos pasiaukojančiai gelbstinčio nuo ligų pavyzdys mūsų visų kartų medikams
Atgal.jpg)
.jpg)
