Sveikata
04 20. „Laimės“ ekonomika – naujas požiūris į visuomenės tikslus
Dr. Gediminas Navaitis
Šiuolaikinė visuomenė ilgai vadovavosi nuostata – daugiau gaminantys, daugiau uždirba ir gali daugiau vartoti, o todėl privalo tapti laimingesniais. Žmonės stengėsi ir stengiasi kuo daugiau uždirbti, kad pagerintų savo gyvenimą. Tačiau daugelyje Vakarų šalių pajamos XX a. padidėjo keletą kartų, o žmonių laimė – ne. Kodėl taip yra? Kokias pamokas ekonomistai ir politikai turėtų išmokti iš šios mįslės?
Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, bandantys derinti ekonomikos ir psichologijos mokslų žinias.
Gerovės ekonomika rėmėsi objektyviais rodikliais – BVP (bendru visuminiu produktu), perkamąja galia, vidutinėmis pajamomis ir pan. „Laimės ekonomika“ ieško holistinių ir psichologinių rodiklių, bando įvertinti bendrą visuomenės laimės lygį, socialinį kapitalą, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų bei aplinkos, kurioje gyvenama, kokybę.
Gerovės ekonomika bando paskatinti darbuotojus didesniu atlygiu, „laimės ekonomika“ – darbo įprasminimu, kūrybiškumo ugdymu, darnių santykių darbo grupėse kūrimu.
Galbūt „laimės ekonomika“ parodys kelią iš modernios visuomenės krizių ir problemų?
Neatsakytas klausimas: kuo pasižymi laimingi?
Kuo pasižymi laimingi žmonės? Antikos graikų filosofai manė, kad laimę galima pasiekti, kai žmogus gyvena teisingai ir protingai. Aristotelis laimę laikė didžiausiu pasiekimu gyvenime, jis teigė, kad laimė – tai tiesos žinojimas, susivaldymas, emocijų tvardymas. Jo nuomone, laimės siekiančiam žmogui būtinai reikia pabūti vienumoje ir pamąstyti apie save ir pasaulį.
Praėjo keli tūkstančiai metų. Tačiau kaip susikurti savąją laimę, kaip sukurti laimingą visuomenę, žinome ne ką daugiau už Aristotelį.
Psichologiniai dvasinės gerovės tyrimai atskleidė, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis dar svarsto, kaip pasiekti laimę. Gal vienas iš būdų tai sužinoti būtų paklausti, ar jie patenkinti savo dabartiniu gyvenimu, ir sekti laimingųjų pavyzdžiu?
Bet ar galime tikėti atsakymais? Žmonės labiau linkę prisiminti teigiamus įvykius ir mažiau neigiamus. Tie, kurie yra laimingi, pirmiausia prisimins geras emocijas. O tie, kurie mano, kad jiems nesiseka, pirmiausia pabrėš tai, kas nemalonaus vyko jų gyvenime.
Patiriantys stiprias geras emocijas yra linkę panašiai patirti ir blogąsias. Kai kuriems žmonėms aukšti emocijų maksimumai keičiasi su žemais nuosmukiais.
Tad kas yra laimingi žmonės? O dar įdomiau sužinoti, ar susijusi laimė ir materialinė gerovė.
Laimingųjų skaičius nekinta
Ar laimei reikalingi pinigai? Antai duomenų apie amerikiečius sugretinimas su duomenimis, gautais atliekant analogiškus tyrimus įvairiose šalyse, parodo, kad amerikiečiai ypač didelę reikšmę teikia pinigams ir finansinei gerovei. Dauguma jų tiki, kad pinigai padarys juos laimingesnius. Todėl pagrįstas klausimas: ar jiems turtas ir laimė iš tiesų yra susieti?
Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra turėti maisto, pastogę, jaustis saugiam. Juos patenkinti lengviau pasiturintiems. Bet kai tik žmonės įstengia užsitikrinti šiuos pirmojo būtinumo dalykus, jie ima ieškoti prabangos. Turtas, panašėja į sveikatą: jos nebuvimas gali sukelti kančias, tačiau jei žmogus sveikas, tai nereiškia, kad jis jau laimingas.
Žurnalas „Forbes“, apklausęs turtingiausių amerikiečių grupės atstovus, konstatavo, kad šie jaučiasi tik truputį laimingesni nei kiti jų tėvynainiai. Vadinamasis laimės indekso pasiskirstymas šioje šalyje per daugiau nei du dešimtmečius beveik nepasikeitė: 1975 metais labai laimingais save laikė 32 proc. amerikiečių, o 1996 m. – 31 proc. Šiuo metu labai laimingais save vadina maždaug trečdalis amerikiečių. Nors per tuos metus JAV gyventojų gerovė, vertinant pagal pajamas, labai išaugo, taip pat kelis kartus padidėjo ir milijonierių skaičius.
Realios žmonių pajamos po Antrojo pasaulinio karo kelis kartus padidėjo ir Europoje, tačiau ir tų šalių visuomenėse žmonių, teigiančių, kad yra labai laimingi, skaičius irgi padidėjo mažiau nei turtas.
Tarptautinės apklausos, kurių metu buvo siekiama sužinoti žmonių subjektyvų savo laimės įvertinimą, atskleidė, kad žmonių, kurie laiko save „labai laimingais“ ar „laimingais“, proporcijos turtingose šalyse beveik nekinta, nors pajamos per keletą pastarųjų dešimtmečių padidėjo net ne procentais, o kartais.
Kur kas daugiau žmonių gali sau leisti turėti geresnius namus, prabangesnį automobilį, daug keliauti po pasaulį, labiau pasirūpinti savo sveikata, tačiau tai iš esmės nieko nekeičia: „laimingų“ ir „nelabai laimingų“ dalys bemaž nepakito.
Gal „vidutinė laimė“ ir „vidutinės pajamos“ turėtų būti susieti dalykai? Tačiau tyrimai rodo, kad ir čia jokios tiesioginės sąsajos nėra.
„Daugiau pinigų – tiek pat laimės“ paradoksą imta nagrinėti dar aštuntojo dešimtmečio viduryje, todėl šiandieną jau turime moksliškai pagrįstų siūlymų, kaip pasigauti „laimės paukštį“.
Kitiems turi nepasisekti?
Laimės ekonomikos teoretikai išskyrė dvi esmines priežastis, lemiančias tai, kad žmonės netampa laimingesni, padidėjus jų pajamoms. Priežastis paprasta - žmonės pripranta prie jų. Vienas iš pripratimo įrodymų atrastas sociologų atliekamose gyventojų apklausose apie jų finansinę padėtį. Antai JAV visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Gallup“ daug metų klausė savo respondentų: „Kokia, jūsų nuomone, yra mažiausia suma, už kurią keturių asmenų šeima galėtų pragyventi?“
Pasirodo, kad tos minimalios pajamos glaudžiai susijusios su faktinėmis pajamomis. Be to, turtingesni žmonės atskleisdavo, kad jų minimali įsivaizduota pajamų suma yra didesnė už mažiau turtingų asmenų nurodytą sumą. Jei į laimės lygį žiūrėtume kaip į skirtumą tarp siekių ir realybės, tai šie rezultatai rodo, kad abu kinta panašiu tempu – turėdami daugiau, norime dar ir dar daugiau.
Paprastai nelabai laimingiems siūloma sumažinti savo norus, o ne beatodairiškai didinti pajamas. Tačiau šio patarimo retas kuris norėtų laikytis.
Antras pagrindinis laimės paradokso paaiškinimas glūdi jau ne asmeninėje, o socialinėje sferoje. Žmonėms, be jų asmeninių pajamų, pasirodo, labai svarbi pajamų nelygybė. Šį reiškinį taikliai apibendrino Gore'as Vidal‘as: „Sėkmės nepakanka“, - rašo jis. – „Kitiems turi nepasisekti“. Kad tai yra sena kaip pasaulis, rodo ir lietuviški posakiai: tikras džiaugsmas yra nugaišusi kaimyno karvė ar sudegusi jo troba. Tokia jau ta žmogiška prigimtis, bet vis dėlto reikėtų nors retkarčiais prisiminti, kad augant pajamoms ilgalaikė laimė menkai didėja, o ją labiau nei ekonomika lemia asmeninės savybės, požiūris į save ir kitus.
Tyrimai rodo, kad visada galima sutikti žmonių, kurių sugebėjimas džiaugtis gyvenimu išlieka toks pats ir tada, kai jiems sekasi, ir tada, kai sėkmė juos apleidžia. Kas yra šitie chroniškai laimingi žmonės? Jiems būdingi keturi vidiniai bruožai: savigarba, optimizmas, gebėjimas nepavydėti, o netgi pasidžiaugti kitų sėkme ir gausus draugų būrys, bendravimas su aplinkiniais. Jei pavyks – galima būtų sekti jų pavyzdžiu.
Atgal
