Sic transit gloria mundi - Šitaip praeina pasaulio garbė. Paspaudė mygtuką - mažiau nei sekundė. Ir visas pasaulis grabe.

Skubu į seną mano tėvo pilį, Žinau, sugriovė ją, bet aš skubu, Kur protėvių dvasia mus saugo, myli, Kur šventė tarp kasdieniškų darbų.

Tu - mano angelas , Man siūstas iš dangaus . Kaip gera jausti meilę -tyrą ,švarią ... Tu-mano angelas , Šalia eini ir mano  Miegą saugai .

Gal per ilgai mes laukėm ir tikėjom, Kad neišduosim Laisvės ir Tiesos, Kodėl tiek šunkelių, tiek klystkelių nuėjom, Kad šiandien turim garsiai šaukti SOS.

Šeimos židinys – ta ugnis, Kur sušyla vaiko širdis, Kur jis pirmąkart mokos mylėt, Ja dalintis ir pasitikėt.

Kodėl pamiršome lietuvišką sudie? Tą "viso gero" svetimi įpiršo. Nubusk, atgimk, apsivalyk, širdie, Ir kopk į dangų, kilk aukštyn į viršų.

Nors pasaulis dar lig šiol nežino Paslapties lietuviško pušyno, Jo gegučių, uogų, grybų tiltų, Pilkapių, dar protėvių supiltų,

  Kampelis tarp      Novos ir Nemuno      Per amžius      Tėvynės sargyboj      Stovėjo tvirtai.

Juk daug ką sugalvojame protinga, Bet iki galo nebaigiam darbų. Kodėl užbaigti ką pradėję tingim? O gal mums rezultatas nesvarbu?

Išėjau į nykią dykumą, nugairintą vėjų, Perbridau šiugždantį  viksvyną, Surinkau pagiry išmėtytus rąstus, Surenčiau trobą protėvių vėlėms sueiti:

Sutiko Adomas Ievą Ir tapo abu pora. Ir gėlės nubarstė pievą, O žemė gera gera.

Net ir arklys iš baimės nusižvengia. Kuri kryptis - kairės ar dešinės? Nė vienas kryžkelės, nė vienas neišvengia, Suklydęs keiks, blogu žodžiu minės.

 Nueičiau į margą klėtį, Bet ją ištampė po rąstą, O kaip man tave mylėti  Ir kaip man tave surasti.

Pasveikinta būk šimtmečio sulaukus, Tėvyne Lietuva ir Lietuvos tauta. Pasidabravo amžius Tavo plaukus, Bet Tu - jaunystė, ateičiai skirta.

Tu tuščias, Kaip tuščia taurė. Tu  tuščias- O gal tai buvo Tavo gyvenimo esmė.

O Vilniau, tu gražus kaip gulbė, Bet gero žodžio negirdžiu. Kodėl mes sąžinę paguldėm Po surūdijusiu vamzdžiu?

Satyra eina pas stomatologą - Kažkas jai , vargšei, išmušė dantis. Satyrai skauda, liūdna, baisiai bloga- Nebesikandžios jau, nesikramtys.

Pušys lyg šventų bažnyčių arkos, Šiandien čia dainuoja Lietuva, Uždainavo senas Vingio parkas Lietuvai, nes ji gyva, gyva.

Vėl pražyda obelėla Mūsų sodžiuj prė namų. Žemėn linkst šakelės žalios, Kėp tik ain pro šalį jų.

O saulės laikrodžiai nebylūs be šešėlio, Ką jie parodys, kai tamsa užklups? Kažkas gal laiką skubins, gal pavėlins, O gal tik niūrios nuotaikos užklups