VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01.05. NE SAU

Kęstutis Trečiakauskas
 
Gyvename ne sau. O tam, kas artimas.
Toks artimas, kad jis tava dalis.
Net jei prie jo visai neprisiartinam,
Vis tiek jis niekad neatsidalys.
.
Tau visad bus svarbu, ką jis galvoja
Apie tave. Ir kitkas nerūpės.
Dėl jo be baimės lįsi į pavojų.
Dėl jo tik sieksi laimės ir garbės.
 
Ir kai tik jo neteksi, kai prarasi,
Gyvenimas taip pat prasmės neteks.
Bet kito tokio jau nebesurasi.
Jau bus vėlu. Ir laiko neužteks.
 
Ne dėl savęs, o dėl kitų gyvenam.
Kitiems gerovę kuriame. Ne sau.
Ir aš toks pat. Nei jaunas, nei pasenęs.
Tiktai kitiems. Ne sau aš priklausau.
 
TUŠTI LINKĖJIMAI
 
Naujieji metai - ne jauni.
Tiktai našta sunkėja.
Pasenęs metais gyveni,
Nors tik džiaugsmų linkėjai.
 
Sveikatos, laimės, pinigų.
Ir meilės. Ir tvirtybės.
Bet viskam ar užteks jėgų,
Į fotelį sudribus.
 
Išmaukus butelį alaus,
Vilios tik tualetas.
Ir niekas nieko nebeklaus.
Bus darbas nepradėtas.
 
O gal rytoj jau bus vėlu
Pradėti, kas žadėta.
Jeigu nesurišam galų,
Kitiems užleiskim vietą.
 
KĖDĖ
 
Nestovėk prie tos kėdės kur sėdžiu.
Nusipirk. Arba pasidaryk pats sau.
Pažiūrėk, kiek daug anų, prie ėdžių.
Aš ne ėdžioms. Aš tai kėdei priklausau.
 
Tiktai tas, kas atsisėda - viską gauna.
Aptarnauja jį, nes sėdi ant kėdės.
Mulkina tave - dar kvailą, jauną,
Kad ir tau tą kėdę gaut padės.
 
Melas ! Ją paveldim iš senelių.
Arba nuperkam. Arba užgrobiame. Krauju.
Ir neegzistuoja jokio kito kelio.
Mes neieškom net teorijų naujų.
 
Viskas, ką į viešumą paleidžiam,
Sena kaip pasaulis. Bet kvailys
Mūsų tvarkomą žaidimą žaidžia.
Ir jisai tik į spąstus įlįs.
 
ŠUNIUI NUSIBODO
 
Nusibodo.
Nusibodo.
Mano šuniui laukt gerovės.
Uodegos nebekilnoja.
Net ant svetimų neloja.
Nuo grandinės nusirovęs.
 
Kaip su juo man susitarti.
Negaliu nei mušt, nei barti.
Mūsų teisės juk vienodos !
Jei bandyčiau duot "į skūrą",
Tuoj apskųstų į Strasbūrą...
Man net prasižiot neduoda.
 
SAVAS KRYŽIUS
 
Man per sunku nešiot tą kryžių.
Net ir pakelt jį per sunku.
O jaunos jėgos nesugrįžo.
Aš jau savęs nesutinku.
 
Ano, kuris pakelt galėjo.
Pasaulį nešė ant pečių.
Nėra, nėra jau galilėjų.
Po savo kryžium pats kenčiu.
 
Ir niekas nepadės jo nešti.
Nei žmonės, nei dievai aukšti.
Kiekvienas tempia savo naštą
Šiame pasaulio pakrašty.
 
KAI MŪSŲ PASTANGOMIS
 
Nei sekso, nei biudžeto deficitas,
Nei omikronas mums nebus baisus,
Kai mūsų pastangomis taps pasaulis kitas,
Skerdyklos kvapas nuramins visus.
 
Joks paršas šernu būt nepageidautų -
Pačiam surast ėdalo sunku.
O tvarte šito gero lovį gautų,
Prisieks: aš šernu būt nesutinku.
 
Visi taip mąsto. Ir visi taip elgias.
Kur rasti vertinantį prigimtį žmogaus ?
Kad neišduotų. Nei už postą, nei už valgį.
Net kai iš šmeižiančio tiesiog į snukį gaus.
 
AUGINK IR AUK
 
Augink ir auk.
Kad Lietuva pražystų.
Nedelsk. Nelauk.
Juk aš tave pažįstu.
Todėl tavim pasitikėt galiu.
Tauta nubus.
Girdi ? Vaikai jau krykščia.
Bus nuostabus
Gyvenimas. Ne dieną vakarykščią
Minėsime, jei eisim tuo keliu.
 
Vieninteliu. Tikru. Iš praeities.
Tiktai į ateitį. Į ateitį. Dėl ateities.
 
TURI EIT VIENAS
 
Neparsiduok. Už šlovę nei už pinigus.
Net už karūną neparduok savęs.
Netapk žuvim užkibusia ant spiningo.
Tas kreivas takas niekur nenuves.
 
Ieškok vienintelio. Tik tau paskirto kelio.
Visi kiti klaidingi. Netikri.
Suprask, kad niekas tau padėt negali.
Turi eit vienas. Vienas. Ne būry.
 
Ir Ten nelauks minia. Ir Ten lauks vienas.
Ne minios sprendžia, kam gyvent, kam mirt.
Tai jas pastato prie duobės, prie sienos.
Jei nori likt, iš jos teks išsiskirt.
 
 
 
 
Atgal