Poezija
12.26. Nesitrauk nuo Uolos
Rita Bijeikytė -Gatautė
Tikėjimas visada reikalauja daug pastangų, nes tikėjimas išveda už mūsų pačių ribų.
Tikėjimas leidžia suvokti gyvenimo tikslus ir paskatina veikti. Jonas Paulius II-asis.
Kai šėlsta jūroje audra, o saulė degina,
Kai ieškai užuovėjos, o jos nėra – bijai
Aušros pakilusios.
Dega, atrodo, dar gyslose kraujas,
Skinasi kelią kojos.
Tik bergždžiai klajoja širdis,
Akys neranda oazės dykumoje.
Nesitrauk nuo galingos Uolos
Ir ieškok čia saugaus prieglobsčio.
Jis yra gyvybės vanduo,
Neša Meilę, Tikėjimą, Viltį.
Jis yra, buvo ir bus Alfa, Omega.
Kiekviena minutė su Juo brangi,
Jei linkęs esi budėti.
Ne-si-trauk nuo galingos Uolos,
Pažiūrėk į kalnus….
Tik smiltelė esi Dievo delne,
Gal per kančią išaugs iš jos perlas?!
Didžioji Šviesa
Kai Betliejaus žvaigždė įsižiebia,
Gimsta kūdikis ėdžių lopšely.
Kaip ir tuomet mažojoj kūtelėj
Didžiadvasiškai spurda širdelė.
Plaka širdis kūrinijos Valdovo,
Buvusio, Esamo – Gyva!
Pašventinta žvakė ant kūčių stalo
Palaimingai apšviečia metų ratą.
Sukas gyvenimo ratas aplink savo ašį.
Mūsų mintys seka Ganytoją, Atpirkėją.
Būk pasveikintas kūrinijos Valdove,
Mažu kūdikiu gimęs Didžiąja Šviesa!
Dovanos
Neturiu aukso, miros, smilkalų,
Bet savo Meilę Tau aukoju
Ir mūsų džiaugsmui nėra ribų,
Lyg pumpurai pavasarį
Skleidžias dėkingumo eilės.
Tas žodis – pumpuras ar žvaigždė,
Aukštai, šalia, bet švyti.
Gyvenimas lyg celėj, bet jauti,
Kas neapčiuopiama, įgauna rimtį.
Įgauna pagreitį diena ir
Kiekviena akimirka pradžiugina.
Nors aukso neturiu, nei miros, smilkalų,
Bet savo širdį jums aukoju.
Tikėjimo grūdai
Ne vunderkindai, ne super žmonės ,
Nykios naminės pelytės
Slapta velka, tempia grūdą,
Negali užmigti ar aruodas tuščias, ar pilnas.
Slaptosi ajeruos, graibo žoles
Sapnų karalystėje ir taip kasdien, kasnakt...
Pabersiu joms grūdų iš Evangelijos:
,,ateikite visi, kurie alkstate, aš jus atgaivinsiu’‘.
Čenstakovos Dievo Motina
Ilgai ėjau lyg neregė -
Kritau, klupau ir kėliaus.
Nepažinau tavęs koplyčioje,
Kur kopija buvai paveiksle išstatyta.
Nepažinau tavęs, bet ilgai ieškojau,
Svajonėse, širdy degiau.
Nes kuždesį tarp žmonių girdėjau -
Madona ši - stebukladarė, stipri ji baisiai’’
Šv. Kalėdų antrą dieną
Lenkiuos prie Dievo Motinos paveikslo.
Devynis kartus vainikuoto,
Sidabru, auksu aptaisyto.
Kiekvienas kampas, prieangis koplyčioj,
Žmonių atodūsiais yra prisodrintas.
Nušlifuotos grindinio plytelės,
Įspaustais laiko atvaizdais.
Baisiai stipri madona ši!
Tikėki ir kitiems sakyki.
Ieškoki jos visa širdim,
O ją suradęs – niekad nepaliki.
Šv. Kazimierui
Prie uždarytų Vilniaus katedros durų
Prie uždarytų katedros durų
Visą naktį karalaitis meldžias.
Su savo karaliumi aptaria darbus, -
Nei baugu jam, nei šalta.
Nevargina jo maldos, vėsi naktis,
Nes krūtinėj dega tyros meilės širdis.
Pamaldus jo žvilgsnis siekia dangų,
Kryžius ir lelija rankose jį saugo.
Po kojom amūrą su lanku pamynęs,
Karūną ir turtus į šalį nustūmęs.
Toks Šventas Kazimieras stovi paveiksluos.
Toks gyvena istorijos puslapiuos.
Šventas Kazimierai, saugoki Lietuvą,
Širdim tyriausia, lyg skydu užkloki.
Neveltui Tau duotos trys rankos nuo Dievo,
Kad trokštum, ieškotum didžiausiojo lobio.
Šventas Kazimierai, Lietuvos globėjau,
Saugok mūsų šalį nuo ligos ir prievartos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
