Poezija
12.14. NIEKO NEREIKIA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Pro stogą varva. Pro langą pučia.
Ir grindys seniai supuvę.
Bet argi šiandien laimingas būčiau,
Jei čia nebūčiau buvęs.
Grįžtu kur šiltas krosnelės kvapas,
Ant stalo ir kumpio, ir duonos,
O servetėlė - kopūsto lapas.
Ir sūris ant jos geltonas.
Ir toks laimingas jaučiuos be galo.
Tos vaišės žvėriškai gardžios.
Nieko nereikia. Tik šito stalo.
Ir dienos nebus jau bergždžios.
TIKTAI LIETUVIS IR BITĖ
Tiktai lietuvis ir bitė
Miršta namus apgynę.
Tiktai lietuvis ir bitė
Turi savo tėvynę.
ŠIRDIE, AR TAU NEGAILA
Širdie, širdie, ar tau negaila,
Kad teko iš tavęs išraut
Ir savo liūdesį, ir meilę,
Ir tai, ką blogo padariau.
O kas tą tuštumą užpildys,
Kad neskaudėtų taip labai ?
Gims naujos meilės, naujos viltys.
Ir blogį nešantys stabai.
KARALIAU, PASKOLINK KARŪNĄ
Karaliau, paskolink karūną,
Tą brangią auksuotą kepurę.
Kai pilys ir sostai sugriūna,
Karaliai net jos nebeturi.
Sulydyta virsta barškučiais.
Nelieka šlovės ir didybės.
Ak, niekad karalium nebūčiau,
Net sostan netyčia įdribęs.
Vis tiek užsidėčiau kepurę.
Ji žemiško gėrio viršūnė.
Tegu ji sena ir apspurus.
Tegu ji netiktų net šuniui.
Bet man ji atstotų karūną.
Mąstyt ir valdyti padėtų.
O gal ir be jos, po perkūnais,
Valdovo sėkmė mus lydėtų ?
TĖVO VARSTOTAS
Trūnija tėvo varstotas,
Rūdija oblis ir kaltas.
Tik žiūri liūdnai pro grotas
Prie kryžiaus Kristus prikaltas.
Kiek liko nepadaryta,
Kas tėvo širdy skaudėjo.
Sapnai, net ir tie tą rytą
Lyg rūkas kažkur išėjo.
Taip baisiai tuščia ir liūdna.
O smėlio laikrodis skuba.
Juodi šešėliai nubunda.
Ir nieko balta. Tik lubos.
Atleisk man, jei tik išgirsi.
Ir mano kančią , ir tylą.
Jau gervės išskrenda. Girgsi.
Užbaigs jos ir mano bylą.
NEIŠMOKTA ABĖCĖLĖ
Tiek metų mokiausi pažinti abėcėlę,
Tiek gūmiaus su daugybos lentele,
Bet vieną ankstų rytą atsikėlęs,
Matau, jog nežinojimas šalia.
Atrodo, kad nesupratau ir neišmokau
Ničnieko. Regis, dar mažiau žinau.
Ir visos pastangos tebuvo grynas juokas.
Tad ką pasiekt, suprasi ketinau ?
ŽVĖRIŲ VALDŽIA
Zuikis valdžią gavęs
Liūtą ėmė barti.
Mešką pasigavęs,
Žada ją išperti.
Jis dabar parodys,
Ką žvairakis gali.
Zuikiška parodija
Valdo miško šalį.
Dreba miškas visas,
Ieško kailio šilko,
Lenkiasi ir šypsosi
Dar labiau nei vilkui.
Pagaliau rinkimai.
Vilką - vėl į sostą.
Staugia net užkimęs,
Kaip visus jis glostys.
Aišku, zuikiui puikiui
Bus be galo riesta.
Bet ar tiktai zuikiui
Kailin bus įkrėsta ?
BE PAVADINIMO
Tiktai aukšielninkam žvaigždėti dangūs,
Todėl aukštielninkas aukštielninkai guliu,
Žiūriu, žiūriu į pono Dievo langus
Ir jais atsigėrėti negaliu.
***
Eilėraštis vienas, o autoriai du,
Tai aš ir tas žvirblis, prilesęs grūdų.
Aš nelesiau. Nieko. Nevalgiau visai.
Jis sulesė viską. Tas žvirblis. Jisai.
Jūs manot ,man gaila? Jūs manot, graudu?
Nė velnio. Negaila. Nereikia grūdų.
***
Visiems atseikėja, bet gauna ne visi.
Tu iš kurių? Iš gaunančių esi?
***
Sukirmijęs, sukirmytas, kirmėlėtas obuolys.
Ar sugraužt jį, ar palaukti, kol tas kirminas išlįs.
***
Tvarka kaip bažnyčioj.
Bet kam tos tvarkos?
Kas nori ir tyčia
Tave nutarkuos.
***
Patyriau tą jausmą
Ir graužiau nagus.
Sakau tau į ausį –
Nematė dangus.
***
O kam jam matyti?
Jis aukštas. Dangus.
O aš toks mažytis.
Aš tiktai žmogus.
***
Kai tu nei pririštas ir nei paleistas
Toj ašarų pakalnėj kėblini vos vos,
Žinok , giljotina - geriausias vaistas.
Ir nuo niežų, ir nuo skausmų galvos.
***
Išsidrėbė ant kelio autobusas,
Tiesiog nepravažiuoti vežimu.
Vairuotojas dar gaudo savo blusą,
O man jau pikta, nervintis imu.
Arkly, arkly, gerai, kad tu protingas,
Ne toks, kaip tas vairuotojas aptingęs,
Kuris iš kelnių neiškratęs blusų,
Tik savo kasymosi įpročiams pakluso.
***
Po kilimu, po kilimu / gali ir ne su mylimu.
Aš irgi katinas ir katinu gimiau,
Ir pirmas mano žodis buvo „miau“.
Bet kad aš katinas, ilgai nesupratau –
Tik kai išmokau tarti žodį „au“.
Juodas
Puodas
Kuodas
Uodas
Blogas tiktai žodis
Nuodas.
Sakykite, kokie čia velnio monai?
Senatvėj ėmė veikti feromonai.
Kiekvieną moterį jau iš toli užuodžiu,
Bet kai „prie reikalo“, pritrūksta žodžių
Kai skiria pensiją - mes tampame senjorai.
Tada ir pradedam gyventi oriai.
Suprantate, ką pasakyt jums noriu?
Išmokstame gyventi šventu oru.
Geriausia tai akėčiomis šukuoti plaukus.
(tą paslaptį vien sau pasilaikau)
Bet sužinojęs, nė dienos nelaukęs,
Akėčias vietoj šukų nupirkau.
Šukuoju, tai yra akėju galvą,
Iš plikės ėmė dygt nauji plaukai.
Tokie tvirti ir net atgavę spalvą.
Dabar net pasikirpti nejuokai.
Visi visus pažįsta,
Bet to nepripažįsta.
Ir net nedeklaruoja,
Kas ką ir kaip kuruoja.
Net švogerių uabas
Nesako garsiai labas.
Mes už lygią galimybę –
Tokią teisę turim.
Moteriškę –į gamybą.
Štai ką susikūrėm.
Marazmus marazmatikus.
Lietuviškai –ku kū.
Nemokam matematikos,
Nemylime vaikų.
Bet ką aš čia kovoju
Tik pats su savimi.
Įdridę į karvojų, sau patys svetimi.
Jei košė ar šaltiena ekologiška,
Tai kainą trigubai pakelti logiška.
Melagių ir vagių gauja susispietė aplink
Ir dar išdrįso man surikt: iš kelio pasislink.
Tie išvaduotojai šeimininkavo, ne viešėjo,
Išeidami /prisipažino/ - neišėjo.
Nepagautas – ne vagis,
Nesusirgęs neišgis.
Ot kaip šauniai pasakyta,
Juk taip pat ir vis kita.
Tai kaip tos lėkštės? Skraido jos ar ne?
Ot kad taip imtų ir atskristų pas mane.
Kažką ir aš kažkur kažkaip mačiau,
Bet nepačiupinėjau iš arčiau.
Manau, kad buvo tai visai ne lėkštės,
O mūsų mąstymas, protelis mūsų lėkštas.
Nėra gerai apmokamų darbų.
Yra gera alga. O darbas- nesvarbu.
Gėda, kad jau tiek kalbėta
Apie mūsų alfabetą,
O kvailiai vis nesupranta,
Gal jiems reikia duot į sprandą?
Jeigu vištos dėtų margučius,
Per Velykas eitų į svečius.
Bet kadangi vištos to nežino,
Joms užtenka paprasto kiaušinio
Tie, kur net orų prognozę cenzūravo,
Jau savi, dabar jiems šaukiam bravo.
Uodegas vizgina, stimburius kelia,
Žino kiekvienas kaip rasti kelią.
Jeigu nieko nedarai,
Nemanyk, kad tai gerai.
Baisiai baisiai negerai,
Jeigu nieko nedarai.
Nebijokit, jis nekanda,
Tiktai gali duot į sprandą.
Kas per amžių užgyventa,
Tas ir mūsų, tas ir šventa.
Visokie merai lankstosi chimerai,
O gatvė vis duobėta prie namų.
Po šimts velnių, tai kam mums tokie merai,
Kurie tik iškamšos, nemoka bė nei mu.
Keistas tas valdovo favoritas.
Ne iš tikro molio padarytas.
Tai visai ne priešo tankai,
Į kišenę lenda bankai.
Bankai, bankai, lenda bankai,
O jūs sakot, puola tankai.
Skundas – skųsti,
Barzdą - skusti.
Galima tiesiog pasiusti.
Jei siuvėjas nepasius,
Marškinius tikrai pasius.
Koks storžievis netašytas.
Ar tai tavo draugas šitas?
Kvaiša kvaiša, kvaiša kvaiša,
Prikalbėjo pilną maišą.
Nematysi, negirdėsi,
Tai į širdį neįdėsi.
Prašau paskolint pinigų
(aš jų neatiduosiu)
Aš juk geriausias iš draugų
(aš juo tiktai deduosi).
Rask sau žodį šviesų, gerą
Ir užbaigsi žodžių karą.
Kas giriasi, kad buvo šventas, tas meluoja.
Šventų nebuvo. Mes visi kalti.
Ir tie, kur šiandien apie drąsą loja,
Visi raudoni buvo. Ne balti.
Ne valdžiai reikalingas pataikūnas,
Jis reikalingas sau, kad jį perkūnas.
Nesveika kas per daug. Nesveika,
Visus tai neigiamai paveikia.
Drąsus tik tas, kas tiesiai į akis,
Ką apie jus galvoja pasakys.
Kokį priežodį sau tarė,
Tokį darbą ir padarė.
Iš degtuko vežimą priskaldė,
Štai kaip jie mus ir skaldė, ir valdė.
Su kaupu, su kaupu tas vežimas-
Pats žiauriausias pasauly režimas.
Nežinia, kiek dar būtų stovėjęs,
Jei nekiltų tas Sąjūdžio vėjas.
Kiek turim priežodžių ir išmintingų patarlių,
Tačiau įrodyt niekaip negaliu,
Kad tas, kuris nepaiso patarlės,
Gyvent ir dirbt protingai negalės.
Dainuojam, neišmetam žodžio,
Bet išmetam kartais ir dainą.
Dėl vieno, vienintelio žodžio.
Nejau jo pakeist neišeina?
Tu mano skilandis,
Tu mano dešra,
Sulopytos glandos,
Saldi, nedora.
Stipri kaip degtinė,
Kaip vynas goslus,
Tu ta, kur ketina
Išduoti visus.
Ir ačiū, ir ačiū,
Tu viską išduok,
Išduok save pačią,
Bet man atsiduok.
Visi mes karaliai,
Kartu ir kvailiai.
Tik duokite valią,
Mes knįsim giliai.
Lig žemės gelmės,
Lig pačių pašaknų.
Kvailių giminės.
Dieve, kur gyvenu.
Paniuręs kėblinu gatve,
Ant kampo sutinku save
Ir po atodūsio gilaus
Save pasikviečiu alaus.
Užtenka mums vienos kėdės,
Kaip AŠ ant tų dviejų sėdės?
Bet Aš, tas Antras – atkaklus –
Užsisakau du bokalus.
Ko dėl savęs nepadarai./ Dabar ir Man,ir Man gerai.
Memento more, o memento,
Jau šutvė laukia testamento.
Mašinų, milijonų, butų –
Turtingo, pasirodo, būta.
Bet testamente įrašyta
Tik šuo. Ir auklė jo Končita.
Lėkė taip, kaip lėkti nederėjo.
Trinkt ir jų vežėčios subyrėjo.
Neišsaugojo nė vienas savo kailio.
Bet ne jų, o arklio man pagailo.
Tai kas, kad tie ar tos idėjom nėščios,
Abortą padarys ir rankom skėsčios.
Idėjomis dažnai daug kas pastoja,
Bet vėl ir vėl tas pats pasikartoja.
Kaip galim įgyvendinti idėjas
Be sąrėmių ir darbo neįdėję?
Kai LRT dar jaunas pelniau duoną,
Spalvų nebuvo. Buvo tik raudona.
Dabar vaivorykštė ir kitos mintys kirba.
Bat aš jau senas, LRT nedirbu.
Verba nuo žodžio užverbuoti,
Ar užverbuoti nuo verbos?
Šiandien mūsų draugė šarka
Nusipirko naują švarką.
Tokį puošnų ir madingą,
Tik kur senos plunksnos dingę?
Susirinko katinai.
Ką nutars jie – nežinai.
Gal negaudys jie pelių?
Aš ju gaudyt negaliu.
Tos knygos tiktai popierių gadina.
Žiūrėkit, kaip apšiukšlino knygyną.
Va, jeigu tiktų verslui tualetų,
Ir iš biudžeto jas paremt galėtų.
Kai kyla kainos, uždarbis menkėja,
Bet čia kalti visai ne pinigai.
Visur mes turime nematomą kenkėją,
Kurio tik į save lenkti nagai.
Vaikus gyvent, mąstyt ir dirbti mokėm,
Kad jie mylėt išmoktų, kol jauni.
Tačiau kodėl mes patys taip ir neišmokom / Suprasti, kad ir mes neamžini.
Kas praeities neturi,
Negaus ir ateities.
Parduos makulatūrą
(dabar ji be vertės),
Vos laikraštį nupirkęs,
Degtukams dar pridurs,
Sugrįš į šaltą pirkią
Ir ... krosnį pasikurs.
Kol dar sklypas neaptvertas,
Mes nežinom, ko jis vertas.
Kalbame ne apie orą,
Kalbam apie sklypo tvorą.
Viskas turi savo vertę,
Bet didžiausią – kas aptverta.
Rašo žmonės Seimui skundą.
Nuo kanopų žemė dunda.
Bet nepadeda kanopa,
Reikia skųstis į Europą.
Ir kaimas, ir kaina pirmosios kirčiuotės,
Kirčiuokimpastoviai, gana skeryčiotis.
Kas nusirūkė,
Kas nusigėrė,
Kas gavo trūkį,
Ligą nutvėrė.
O jei nevengia?
Kaip atsispirti?
Gyvent nelengva,
Lengviau numirti.
Kai vertinam santykį: kainą – kokybę,
Pamirštame dėmenį trečią – kiekybę.
Jei abejoji, nekirsk lažybų.
Ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Jis murmėjo švelniai mormorando,
Rodėsi, į širdį tau įlįs.
O paskui užsiropštė ant sprando
Ir įsakė: nešk, nes tu arklys.
Ir kiekvienas savo naštą tempia,
Tol, kol sprandas išlaikyt galės.
Nesupranta jie, kad arkliu tampa
Tik patiklūs, tik vaikai kalės.
Nesigręžioja, niekur nesidairo,
O skuodžia tiesiai prie valstybės vairo.
Atgal
.jpg)
