VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.28.ARTĖJA VĖLINĖS

 

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Artėja Vėlinės. Ir vėl apninka mintys,

Kad daug daugiau jau tų, kur nesugrįš.

Norėtum tuos, kur liko, apkabinti.

Bet trūkinėja laikas ir ryšys.

 

Pasaulis nesvetingas ir įtūžęs.

Kur pasidėt ?Jis puola vis žiauriau.

Many kažkas sutrūko ar sulūžo,

Pasijaučiau lyg jau seniai miriau.

 

Aptemo saulė, visos spalvos dingo.

Širdy vien liūdesys ir tuštuma.

Toks vienišas esu ir nelaimingas.

O gal jau tu, mamyt, šauki mane?

 

Dar palūkėk. Dar leisk atgauti viltį,

Kol neganda juoda išsisklaidys.

Leisk taurę vyno tyliai įsipilti

Ir laukt, kol  aušrą vėl paskelbs gaidys.

 

 

GYVI PAVEIKSLAI

Gyvi langų įrėminti vaizdai.

Daug tikresni nei nutapytos drobės.

Ir paukščiai medžiuose, ir jų vaikų lizdai,

Ir vėjas, klevo lapą pasigrobęs.

 

Žiūrėk ir džiaukis, kol dar juos regi.

Ne natiurmortas tai ant tavo sienos.

Štai bėga grakščios stirnos pagiry

Ir šviečia upėj veidas mėnesienos.

 

Paglamonėk juos, pamylėk žvilgsniu.

Toks gležnas ir trapus tas žemės grožis.

Kaip ir gyvenimas. Ir paukščių. Ir žmonių.

Kol jų tamsus šešėlis neužgožė.

 

 

ELEGIJA SU KAVOS PUODELIU

Sędžiu prie lango,

Siurbčioju kavą.

Žiūriu į dangų,

Gelstantį klevą.

 

Jau rudenėja.

Jau rudenėja.

Dienos, kad jas kur, nebejaunėja.

 

PASAKYK MAN, VĖJAU

Išsidraikė tos mintys prieš miegą,

Negaliu jų surinkt, susikaupti.

Gal todėl, kad vaikystėj nemėgau

Prieš paveikslus šventųjų priklaupti.

 

Lūpos maldą kuždėjo tik žodžiais,

O širdis ir mintis valiūkavo,

Sėmė džiaugsmą jaunystė taip godžiai,

Kad gegutė net naktį kukavo.

 

Bet suaugt ir subręsti nespėjau.

Vis toks pat - pilnas džiugesio, juoko.

Pasakyk, kuo mes skiriamės, vėjau,

Jei nustygt kaip ir tu aš nemoku.

 

IŠRASKIM DVIRATĮ

Puiku, kai vėl išradinėja dviratį.

Net paspirtuko autoriui - šlovė!

Žmogau, bent kiek praplėsk akiratį -

Ne vien tik  Kinija, Ees ir Jotavė.

 

Pasauly daug daugiau lošėjų ir žaidėjų.

Net liliputų ignoruoti negali.

Bet reikia dviračio. Nėra naujų idėjų.

Nes jos vis ten, kažkur labai toli.

 

Nematomos, neprognozuojamos. Bet svarbios.

Kaip dviratis, kurį išrast turi.

Juk rėkėm: ko į kosmosą taip veržias ?

O šiandien įsitikinom - mintis tauri.

 

Išradinėkim ir išraskim dviratį . Mums trūksta

Ne autobusų, tankų ar laivų.

Su paspirtukais lekiam taip, kad dūmai rūksta.

Kodėl dantis dar krapštome kirviu ?

 

 

Atgal