Poezija
09.09. PANIRK Į ŠVIESĄ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Gyvenimas taip pat yra tik mitas,
Sukurtas Genijaus ir motinos Gamtos.
Bet vieną kartą baigiasi limitas.
O kito niekas niekam nebeduos.
Bandyk atsiribot nuo realybės.
Panirk į šviesą sąmonės gelmės.
Nubusi lyg per sapną įsignybęs.
Suprasi - tu ne žemiškos kilmės.
Prasideda nuo taško, pikselio, nuo bito.
Nuo atomo, molekulės tiktai.
Iš šviesmečių sekundėm sukarpytų
Dėkojam savo sielai sutiktai.
Yra tik vienas kelias. Tik Golgota.
Sustos variklis, plakęs iš kairės.
Neliks materijos. Ji tiktai išgalvota.
Išėjus sielai, viskas subyrės.
KAIP SENIAI
Kaip seniai, kaip seniai nebuvau,
Kaip seniai, kaip seniai nemačiau
Tėviškėlės, bet kol keliavau,
Vis norėjau priglusti arčiau.
Prie motulės, prie brolio, sesers
Ir prie baltojo žiedo obels,
Kur man žodį brangiausią ištars
Ir į širdį širdim pasibels.
SENŲ EILIŲ TOMELIS
Atsiverčiu senų eilių tomelį,
Jo autoriaus nėra jau tarp gyvų,
Bet liko surimuotas liūdnas melas
Ir apgailėtinas paveikslas be spalvų.
Vergijos metų vergiškas žodynas
Ir šiandien trenkia smarve praeities.
Klystu poezija jo knygą pavadinęs.
O kaip save išduodamas jauties ?
Staiga, jau knygos pabaigoj - net keista-
Atsiveria kraujuojanti širdis.
Ir dainius rašo - kas nebuvo leista.
Bet ar už tiesą jo nenužudys ?
" Nenorėčiau šiandieną aš nieko-
Anei meilės, nei laimės gražios ...
Paukščiai skrenda ir plunksną palieka.
Lieka vargas ant lauko ežios ..."
Tiki duoklę Neteisybei atidavęs,
Poetas gali pasakyti tai,
Ko nepasakė pats save išdavęs,
Ką draudė jam tie išgamos aukštai.
Užgrobta viskas - net slapčiausios mintys,
Tai ką jau bekalbėt apie žodžius.
Net šiandien drįstantys tą praeitį priminti,
Galbūt kažkur keistai išnyks, pražus ...
NEERZINK GYVATĖS
Neerzink gyvatės, nežaisk su vilku,
Nelįski į kilpą, nemauk pavalkų.
Jei siūlo cigarą - neimk, nebandyk.
Ir kvaišalo dūriais savęs nebadyk.
Kol butelis užkimštas, Džino nešauk.
Protingas, laimingas būk visad. Prašau.
VARPELIAI
Kinietiškų varpelių skambesys,
Kai vėjo dvelksmas vaikščioja po sodą,
Linksmi skambėjimai praplaukia pro ausis,
Lyg koks Rytų išminčių slaptas kodas.
Ką reiškia pentatonika skambi,
Nematomo maestro sumastyta ?
Tačiau kažką suvokęs nustembi -
Kaskart kaskart ją vėjas groja kitą.
Iš praeities ar dabarties jinai ?
O gal iš ateities varpeliai šaukia ?
Tai slėpinys, kurio tu nežinai,
Nes nežinai, ką pamiršai, ko lauki.
JIE TIKTAI TYKOJA
Nejau ir vėlei patikėjai
Klastingai suokiamu melu ?
Ar nematai, kad tie veikėjai
Tik kojom kalbas po stalu.
Jų saldžios šypsenos - vien kaukės,
O širdys žiaurios - kaip žvėries.
Jie tiktai tykoja ir laukia,
Kol jiems vien pergalės byrės.
Jie niekada nebuvo broliai.
Tik žudė mus. Iš pasalų.
Jų priesakai -seni paroliai -
Užgrobt ir nepalikt galų.
Šmeižtai, klasta ir gražbylystė.
Ir peilio dūris nugaroj.
Jie šimtmečiais mus vertė klysti,
Kad mes kartu su jais, poroj.
Kodėl jau šimtąkart išduoti,
Dar patikim tuščiu žodžiu ?
Užteks jų giesmeles giedoti,
Klausyt lojimų įžeidžių.
ŠVIESĖJA SKLIAUTAS
Lėtai tamsa už lango tirpsta,
Šviesėja skliautas virš šilų,
Jau tuoj rausvi Auroros pirštai
Tapys jį potėpiu giliu.
Ir paukščio ryto giesmę skaidrią
Vėjelis lengvas neš ir kels,
O baltą kaitrų saulės žaizdrą
Pasveikins žiedas nuo obels.
Kavos negersiu. Gersiu rasą.
Ir gaivią vėsą po nakties.
Pasaulį vėl naujai atrasiu,
Ramybės pilną ir vilties.
Juk taip džiugu, kai tyliai plaukia
Baltučiai debesų pūkai.
Ir bėga vieškelis per lauką.
Ir vėlei krykštauja vaikai.
PRAKEIKSIU KAS NUŽUDO TIESĄ
Buvau naivus ir vaikiškai tikėjau,
Kad melas ir niekšybė nelaimės.
Tačiau teisybės niekam nereikėjo.
Teisybė juk ne žemiškos kilmės.
Nepadorumas mūsų gyslom teka.
Tiktai plepėjimu kovojam banaliu.
Jei sąžinės net lašo jiems neteko,
Tai kaip aš jų prakeikti negaliu ?
Visus prakeiksiu . Tuos, kur žudo tiesą.
Visus. Visus - ligi trečios kartos.
Te Giltinė jiems savo ranką tiesia,
Kol liks tik tie, kas melo nekartos.
TIK PLEPAM
Ir pjautuvas, ir kūjis tebekabo
Virš sostų, virš šventyklų, virš galvų.
Kodėl lig šiolei žmogui reikia stabo ?
O gal visi susirgo dežavu ?
Kodėl tos smegenų klaidos negydom ?
Gal per mažai mus mokė praeitis ?
Lyg tarp trijų pušų vėl pasiklydom.
O ji mums skaudžiai trenkia į dantis.
Bet mes tik svarstom. Plepam. Apie nieką.
Tuo tarpu priešas žudo. Atvirai.
Kai žmogų vertina menkiau negu šunėką,
Prasti jo popieriai. Prasti jo reikalai.
AŠ JAU NE TAS
Dangus toks apsiniaukęs vėlei.
Ir vėjas. Ir lietaus lašai.
Prisiminimai lyg šešėliai.
Neskambini. Ir nerašai.
Kur tu ? Man niekas neatsako.
Tik sunkiai slegia nežinia.
Kodėl tokia dalia mums teko ?
Bet tu užmiršk. Užmiršk mane.
Aš jau visai ne tas. Aš kitas.
Net pats atskirti negaliu.
Ar tas? Ar tas, kur pastatytas
Tuščiam lape po mėnuliu .
Bet aš nė vieno nepažįstu.
Ir man jie svetimi abu.
O tikras aš jau nesugrįžta,
Nors aš su juo dažnai kalbu.
NETIKĖTA
Viskas atsitinka netikėtai.
Net ir tai, ko laukta, kuo tikėta.
Net ir tai,
Ko laukta.
Kuo tikėta.
Viskas.
Viska būna
Netikėta.
SEPTYNIOS NUODĖMĖS
Atskleisiu paslaptį kaip tiesą graudžią.
Kodėl nelaimės slegia taip dažnai ?
Mes nesuprantame, kad mus kažkas vis baudžia.
Ar tu nė karto to nepažinai ?
Už blogį visad tenka sumokėti.
Net už klaidas senelių ir tėvų.
Nereikia netgi keršto palinkėti -
Mes patys aukos nuodėmių savų.
Gašlumas, godulys, šlykštus pavydas.
Septynios nuodėmės. Bet jų daugiau kur kas.
Net genuose, trečioj kartoj išvydęs,
Likimas baudžia. Laužo mums rankas.
Net ir aguonos grūdo nenuslėpsi.
Kažkur nematomoj erdvėj tiesa glūdės.
Bandysi išsipirkt ? O gal ištrinti liepsi ?
Bet svoris jos tik augs ir vis didės.
RYŠYS
Kai nutrūksta jungęs mus ryšys,
Informacijai belieka tiktai langas,
Net ir skeptikas atkurti jį prašys,
Įkainiai jam neatrodys brangūs.
Epocha laiškų jau praeity.
Jau ir radijas, ir televizorius seniena.
Šiandien jau laikai visai kiti.
Turim mobiliųjų, interneto dieną.
Bet rytoj ? Poryt ? Ar tenkins mus
Šis stebuklas, tapęs kasdienybe ?
Protas toks veržlus ir neramus.
Ar sustosim ant naujos minties užkibę ?
PALANGA
Tėvynė čia, kur jos smėlėtą krantą
Skalauja Baltijos vylingoji banga,
Kur gintarinės ašaros dar krenta.
Birutės tėviškė. Senoji Palanga.
Kai čia kvėpuoji jūra ir pušynu,
Jautiesi lyg iš naujo vėl gimei.
Kodėl taip gera ir ramu, tik Dievas žino.
Gal tai Jo dovanoti mums gamtos namai.
Kas vasarą juos lankom išsiilgę.
Aprėpti jūrą trokštame žvilgsniu.
Kad jau ne ašarom savas akis suvilgę
Įgytume jos polėkių kilnių.
Kur Laisvė. Tiktai Laisvė viešpatauja.
Kur jūra, vėjas teikia atgaivos.
Paberk mums, jūra, gintarėlių saują.
Tegul širdis tuo nerimu kovos.
Atgal
.jpg)
