VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

08.10. KAIP SENIAI

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Kaip seniai, kaip seniai nebuvau,

Kaip seniai, kaip seniai nemačiau

Tėviškėlės, bet kol keliavau,

Vis norėjau priglusti arčiau.

 

Prie motulės, prie brolio, sesers

Ir prie baltojo žiedo obels,

Kur man žodį brangiausią ištars

Ir į širdį širdim pasibels.

 

SENŲ EILIŲ TOMELIS

 

Atsiverčiu senų eilių tomelį,

Jo autoriaus nėra jau tarp gyvų,

Bet liko surimuotas liūdnas melas

Ir apgailėtinas paveikslas be spalvų.

 

Vergijos metų vergiškas žodynas

Ir šiandien trenkia smarve praeities.

Klystu poezija jo knygą pavadinęs.

O kaip save išduodamas jauties ?

 

Staiga, jau knygos pabaigoj - net keista-

Atsiveria kraujuojanti širdis.

Ir dainius rašo - kas nebuvo leista.

Bet ar už tiesą jo nenužudys ?

 

    " Nenorėčiau šiandieną aš nieko-

     Anei meilės, nei laimės gražios ... 

     Paukščiai skrenda ir plunksną palieka.

     Lieka vargas ant lauko ežios ..."

 

Tiki duoklę Neteisybei atidavęs,

Poetas gali pasakyti tai,

Ko nepasakė pats save išdavęs,

Ką draudė jam tie išgamos aukštai.

 

Užgrobta viskas - net slapčiausios mintys,

Tai ką jau bekalbėt apie žodžius.

Net šiandien drįstantys tą praeitį priminti,

Galbūt kažkur keistai išnyks, pražus ...

 

NEERZINK GYVATĖS

 

Neerzink gyvatės, nežaisk su vilku,

Nelįski į kilpą, nemauk pavalkų.

Jei siūlo cigarą - neimk, nebandyk.

Ir kvaišalo dūriais savęs nebadyk.

Kol butelis užkimštas, Džino nešauk.

Protingas, laimingas būk visad. Prašau.

 

VARPELIAI

 

Kinietiškų varpelių skambesys,

Kai vėjo dvelksmas vaikščioja po sodą,

Linksmi skambėjimai praplaukia pro ausis,

Lyg koks Rytų išminčių slaptas kodas.

 

Ką reiškia pentatonika skambi,

Nematomo maestro sumastyta ?

Tačiau kažką suvokęs nustembi -

Kaskart kaskart ją vėjas groja kitą.

 

Iš praeities ar dabarties jinai ?

O gal iš ateities varpeliai šaukia ?

Tai slėpinys, kurio tu nežinai,

Nes nežinai, ką pamiršai, ko lauki.

 

JIE TIKTAI  TYKOJA 

 

Nejau ir vėlei patikėjai 

Klastingai suokiamu melu ?

Ar nematai, kad tie veikėjai

Tik kojom kalbas po stalu.

 

Jų saldžios šypsenos - vien kaukės,

O širdys žiaurios - kaip žvėries.

Jie tiktai tykoja ir laukia,

Kol jiems vien pergalės byrės.

 

Jie niekada nebuvo broliai.

Tik žudė mus. Iš pasalų.

Jų priesakai -seni paroliai -

Užgrobt ir nepalikt galų.

 

Šmeižtai, klasta ir gražbylystė.

Ir peilio dūris nugaroj.

Jie šimtmečiais mus vertė klysti,

 Kad mes kartu su jais, poroj.

 

Kodėl jau šimtąkart išduoti,

Dar patikim tuščiu žodžiu ?

Užteks jų giesmeles giedoti,

Klausyt lojimų įžeidžių.

 

  ŠVIESĖJA SKLIAUTAS

 

Lėtai tamsa už lango tirpsta,

Šviesėja skliautas virš šilų,

Jau tuoj rausvi Auroros pirštai

Tapys jį potėpiu giliu.

 

Ir paukščio ryto giesmę skaidrią

Vėjelis lengvas neš ir kels,

O baltą kaitrų saulės žaizdrą

Pasveikins žiedas nuo obels.

 

Kavos negersiu. Gersiu rasą.

Ir gaivią vėsą po nakties.

Pasaulį vėl naujai atrasiu,

Ramybės pilną ir vilties.

 

Juk taip džiugu, kai tyliai plaukia

Baltučiai debesų pūkai.

Ir bėga vieškelis per lauką.
Ir vėlei krykštauja vaikai. 

 

PRAKEIKSIU KAS NUŽUDO TIESĄ

 

Buvau naivus ir vaikiškai tikėjau,

Kad melas ir niekšybė nelaimės.

Tačiau teisybės niekam nereikėjo.

Teisybė juk ne žemiškos kilmės.

 

Nepadorumas mūsų gyslom teka.

Tiktai plepėjimu kovojam banaliu.

Jei sąžinės net lašo jiems neteko,

Tai kaip aš jų prakeikti negaliu ?

 

Visus prakeiksiu . Tuos, kur žudo tiesą.

Visus. Visus - ligi trečios kartos.

Te Giltinė jiems savo ranką tiesia,

Kol liks tik tie, kas melo nekartos.

 

NET GĖDĄ APRENGĖM NUOGAI

 

Kas šitaip sąžinę ir protą susargdino,

Kad nebežinom jau, kas gera, kas blogai.

Ir laisve tik anarchiją vadinam,

O kuklią gėdą aprengėm nuogai.

 

Šeima, lytis jau atgyvenomis tapo.

Vaikus globos ir auklės ne tėvai.

Tėvynė ir tauta seniai prie kapo.

Žmogau, tai kas tu ? Kur atkeliavai ?

 

Tau vietos čia nebus. Ir nieko neturėsi.

Nei adreso, nei savasties. Nei pavardės.

Tiktai kol kas žmogum esąs giriesi.

Bet ryt net šito niekas negirdės.

 

TIK NEŽINIA

 

Ne aš beldžiau. Tai vėjas paklebeno

Išdžiūvusią jau šaką obelies.

Į langą tartum pirštais pabarbeno.

Bet kas gi jam duris atvert galės ?

 

Gilus vidurnaktis, kai net sapnai įminga.

Barbenk ar belski - niekas neišgirs.

Miegok giliai. Juk tu dabar laimingas.

O gal tikrovė irgi laimę skirs ?

 

Prieš brėkštant rytui vėjas sustiprėja.

Gal ims ne belsti ? Balados piktai ?

O gal tai bus lemtis ? Arba Kūrėjas ?

Bet liks tik nežinia. Tik nežinia. Tiktai.

 

KUR LIPLIŪNŲ BALTAS DVARAS

 

Kur Lipliūnų baltas dvaras,

Kur skambėjo dainos,

Kur tas šienpjovėlių baras,

Kelias į Kėdainius ?

 

Gal pabraidžiosim po Smilgą,

Tą vaikystės upę,

Kaktą kryžiumi suvilgę

Melsimės sutupę.

 

Tik malda jau bus kitokia.

Nes ir mes - ne tie jau.

Kaip tada  ,išskrist pašokę,

Vien svetur išėjom.

 

O sugrįžę ar atrandam

Bent mažytė žymę,

Kur parkritus liko randas

Ir kad čia mes gimę ?

 

BUS RAMU

 

Giltinėle, nuotaka juodoji,

Per vėlai mane pabučiavai.

Nebeliko tų, kas apraudoja,

Kur tu, kur tu taip ilgai buvai ?

 

Jau seniai, seniai visi išmirę,

Neturiu nei priešų, nei draugų.

Tu manai, kad ašaros man byra ?

Man visai nei liūdna, nei baugu .

 

Bus ramu, kai pelenu pavirtęs

Susiliesiu su gimta žeme.

Nežiūrėk, kad aš dar linksmas, tvirtas.

Jei jau atėjai, tai vesk mane. Eime.

 

LIETUVIO BŪDAS

 

Ankstyvas rytas. Toks ankstyvas,

Kad dar net paukščiai nenubudo.

O mes jau triūsiam, jau aktyvūs.

Mat mes, lietuviai, tokio būdo.

 

Nuo amžių darbštumu garsėję,

Kiekvienas darbą sau suranda.

Kas kerpa avį, kas jau sėja,

Bet tos dorybės nepraranda.

 

Nelaukia iš kitų malonės,

Nei dovanų iš Dievo rago.

Nebent iš tolimos kelionės

Kas nors atvežtų jiems pyrago.

 

Atgal