VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.12. LIETUVIŠKA DUONA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Skaniausia duona - juoda, ruginė.
Mes, ją pasėję ir išauginę,
Minim per maldą ją, kasdieninę,
Duoną lietuvišką, duoną ruginę.
Jinai nuo bado mirties mus gynė,
Duona lietuviška, duona ruginė.
Tiktai suvežkim laiku į kluoną
Pačią skaniausią, švenčiausią duoną.
 
NEJAU
 
Nejau ėjai tiktai ištiesęs delną,
Ir nieko nesukūrei, neturi ?
Nejaugi liks tiktai skylėtos kelnės
Ir nuorūkų krūvelė patvory ?
 
Vaikų neauginai. Rugių nesėjai.
Net nepaglostei šuns arba katės.
Ir žodžio nedavei, kurio tu netesėjai.
Buvai tu viskam abejingas. Be kaltės.
 
Buvai. O gal tavęs visai nebūta.
Net menko pėdsako nepalikai.
Pragėrei ir žmonių tau duotą butą.
Tik nesiteisink: "Et, tokie laikai ..."
 
Laikai visiems ir visada vienodi.
Tai mes juos kuriame ir patys mes kalti,
Jei darome ne tai, ne tą pasakom žodį,
Pačių savęs prie kryžiaus kalami.
 
IŠ KUR JIS IŠĖJO ?
 
Išėjo iš proto ?
Iš kur jis išėjo,
Jei tik į beprotį 
Jisai panėšėjo.
Kaip gali išeiti
Iš to, ko neturi ?
Gal tą prašalaitį
Kas tyčia sukūrė ?
Beprotis tikrai neišeitų iš proto,
Kaip karstas negali išlygint kuproto.
 
VISKAS TAM KATILE
 
Kuriam laiko, erdvės taške
Mūsų kūnai ir mūsų sielos ?
Pasiklydome. Lyg miške.
O gyvenimas toks pašėlęs.
 
Viskas verda. Lyg katile.
Bet mes patys kūrenam pragarą.
Tu toks pats. Nestovėk šalia.
Mesk į ugnį bent menką žagarą.
 
Bent viena kibirkštim daugiau.
Viskas tam katile suverda.
Nėr prasmės jau kalbėt. Baigiau.
Tu pamirški net mano vardą.
 
MEILĖS SALDAINIS
 
Pasislėpė saulė už debesio pilko.
Ir vėjas bastūnas čia pat atsivilko.
Nuplėšęs kepurę tuoj plaukus pašiaušė,
Įnirtęs nupurtė dar pusžalę kriaušę.
Paskui prie upokšnio sumenko, sulinko,
Lyg nieko nebuvę, tik šmakšt, ir pradingo.
Išlindo ir saulė. Ir jai gal parūpo,
Kur šitas nedorėlis staigiai nurūko.
Bet jo nė padujų seniai nebelikę,
Tik senis dar glosto - lyg būtų ne plikė.
Paskui jo ranka grabalioja kišenę.
Gal ieško saldainio ? Juk eina pas senę.
Tik vargšė jo senė - jau graužt nebegali.
Bet duokim tam seniui už meilę medalį.
 
GAL TU ŽINAI ?
 
Gal tu žinai, jei dar meni,
Ką jis turėjo omeny,
Kai sakė :"Laikas į namus ..."
Ir numirė. Ramus, ramus.
 
NE MEDĮ NUKIRTAI
 
Nebežaliuos išrautas medis,
Nulaužtos šakos nežaliuos.
Ko ieškai ateitį praradęs
Toliausių tolių pakeliuos.
 
Kodėl toks vėjas nesvetingas ?
Nejau lig šiol nesupratai -
Užuovėjos.Ir meilės stinga.
Ne medį - mišką nukirtai.
Atgal