VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

06.07. BRANGIAU UŽ AUKSĄ

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Juk manėm, kad gyvenimas

Vien auksą mums parūpins,

Bet taip staiga pasenome

Ir renkam duonos trupinius.

 

Bet jie brangiau už auksą,

Kurio visai negavome.

Nemanėm, kad užaugsime

Su tuo, ko neragavome.

 

Subrendome su prakaitu

Ir su delnais pūslėtaisiais,

Praėjom tikrą pragarą

Dairydamies iš lėto.

 

Ir nieko nepraleidome.

Ir viską mes išgirdome.

Tuščias svajas palaidojom

Giliai giliai į širdį.

 

PRIE SVETIMO SLENKSČIO

 

Aš iš namų gimtų išbėgau

Lyg ne lietuvis būčiau.

Bet pasiilgau Kalėdų sniego,

Šventų Velykų margučių.

 

Ir puoliau kelio atgal ieškoti,

Bet jo nelikę nė ženklo.

Turėjau guolį sau pasikloti

Prie šalto svetimo slenksčio.

 

AR GAILA ?

 

Pašaukiau vėją ir debesį,

Pašaukiau upę ir vieversį.

Ir ko tas pasaulis stebisi

Širdį visiems atvėrusiu.

 

Ir žvėrys nebūtų žvėrys,

Jei žmonės  būtų tik žmonės,

Jei žodį lydėtų gėris,

Chaosas taptų harmonija.

 

Mums gaila išėjusio artimo.

O vabalo argi gaila ?

Jei viską geriau pasvertume,

Ar gvieštumės tigro kailio ?

 

ATNEŠK MAN LAUKNEŠĖLĮ

 

Tu man atnešk mažutį lauknešėlį

Plonoj drobinėj skepetoj baltoj.

Susėsime plačių klevų šešėly

Ir bus kaip vakar ir kaip bus rytoj.

 

Aš gersiu tavo skaidrų tyrą juoką,

Bučiuosiu veidą, lūpas ir akis.

O kiek žiogų žiogelių pievoj šoka,

Ką jų maži smuikeliai pasakys ?

 

Kad viskas mūsų - žvaigždės, tolių toliai,

Tas šilas, upė, ežeras, dangus.

Kad čia visi visi mums sesės, broliai,

Nes čia kiekvienas grumstas mums brangus.

 

SUŠAUDYTAS KRYŽIUS

 

Senas kryžius, kulkų suvarpytas,

Stovi dar pakrypęs pakely.

Buvo vakaras, o gal rasotas rytas,

Šito prisimint jau negali.

 

Bet meni tą baisų žodį "stribas".

Smarvė "samagono". Ir keiksmai.

"Kam tau kryžius ? Tu tarnauk tarybai."

Šūvių šūvių papliupa ūmai.

 

Liko tiktai "samagono" tvaikas,

Dvokianti machorkos žarija ...

Aš buvau dar vaikas. Tiktai vaikas.

Kaip jiems šaudyt leido Marija ?

 

Į ant kryžiaus nukryžiuotą Kristų ?

Bet iš miško drioksteli ugnis.

"Stribai" krito. Ir kiekvienas kristų,

Kas į kryžių šaudyt sumanys.

 

AK, NEDRASKYKIM JOS

 

Po šimto metų susitiksim,

Prisėsim užmiesčio bare

Ir naujo amžiaus laikui tiksint

Pakelsim sklidinas taures.

 

Bet tų taurių nešildys vynas.

Ir ne degtinė, ne midus.

Tai kraujas prarastos tėvynės.

Ir vien jos vardas išdidus.

 

Juk jau dabar nebesuvokiam,

Ne vien tik vardas - Lietuva.

Ak, nedraskykim jos, nevokim.

Ir neišduokim. Ji - sava.

 

TAI MANO AŠARA TEKĖS

 

Dar žemės grumstas tarp delnų

Tarytum paukštis, gyvas, šiltas.

Ir aš jo meile gyvenu,

O molis toks švelnus. Kaip šilkas.

 

Aš sauja užberiu šaknis.

Ir vandeniu pagirdau sočiai.

Bet bus ir molis, ir ugnis.

Ir bus pilni pilni ąsočiai.

 

Priglausk, o žeme. Tik priglausk.

Tik leisk pajusti gimtą grumstą.

Kai čia upelis atkeliaus,

Praleisk jį skaidrų, nesudrumstą.

 

Tai mano ašara tekės.

Per juodžemį ir baltą smėlį.

Kas tavo galiom patikės,

Laimingas bus bent mažumėlę.

 

Atgal