VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

04.25. DVI MOTINOS

ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS


Džiaugiuosi aš,
Turėdamas dvi motinas -
Dvi rūpestingas fėjas kelyje.
Mane jos glosto,
Laimina, pasotina
Ir pasiklyst neleidžia naktyje.

Pirmoji -
Mane įsčiose nešiojusi
Prie meilės židinio, širdžių kaitros,
Yra man prieglobsčio
Sparnai pavojuose
Ir saulės spinduliai laike audros.

Žiedai ramybės
Skleidžiasi jos lūpose,
Lopšinės aidas kūdikio dienų.
Išaugti marškiniai
Ant virvės supasi
Tarytum burės virš laivų senų.

Kai pašaukė kelionėn
Pilkas vieškelis,
Paklotas tarp miškų, kalvų žalių,
Lydėjo motina
Lig gimto sodžiaus kryžkelės,
Mane palaiminusi kryželiu.

O žemė - motina,
Už rankos man paėmusi,
Prisakė prie paminklo iškilaus:
"Kasdien sėk grūdą
Tėviškės arimuose!
O jei pavargsi -
Įsčiose priglaus."


ATSINEŠIAU IŠ MOTINOS

Iš motinos įsčių atsinešiau
širdies siautulingą plakimą,
Pripildytą gėrio nektaro,
saulėtekių kerinčio žaismo;
Tikėjimo taurę, pripiltą
neblėstančios meilės siekimo,
Troškimų vainiką, nupintą
iš norų verpeto ir geismo.

Iš motinos lūpų atsinešiau
aš skambesį gimtojo žodžio,
Lopšinės melodiją graudžią
prie kūdikio lopšio
Ir bučinio aistrą,
įžiebusią aukurą meilei ir godai,
Nesenkantį gėrio šaltinį,
kur skubam po darbo ištroškę.

Iš motinos rankų atsinešiau
saldžiarūgštės duonos riekelę,
Prisodrintą liepų medaus
ir kmynų gaivinančio dvelksmo,
Taryt sakramentą nešu
ir valgau po mažą kąsnelį,
Kada sunkiame kelyje
pavargstu ir išalkstu.

 
Atgal