VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

02.09.SNIEGAS

 

Kęstutis TREČIAKAUSKAS
 
Rytą nubundu be miego.
Kas gi čia dabar ?
Tokio balto balto sniego
Neregėjau dar.
 
Brisiu, kol sutrypt nespėjo,
Per gilias pusnis.
Bet kažkas čia jau praėjo.
Aš tik mokinys.
 
Pėdom svetimom keliauju.
Čia neliks manų.
Viskas sena. Nieko naujo.
Taip ir gyvenu.
 
TAIP MAŽA ŽODŽIŲ
 
Aš ne miesto, aš ne miesto vaikas,
Tik įstrigęs pilkame jo akmeny,
Kur taip sunkiai, sunkiai girgžda laikas,
Kur minioj tu vienas gyveni.
 
Čia beveidis veidas daugiaveidis,
Ir kalbėjimas - tik triukšmo gaudesys.
Čia pačiais sunkiausiais žodžiais svaidos,
Šnabždesio čia niekas neklausys.
 
Tad sapne skubu į žalią sodžių,
Kur rasotos pievos ir miškai.
Bet ir čia, ir čia - taip maža žodžių.
Tiktai tie, kur pats sau pasakai.
 
NE LYRIKA
 
Negaiškim laiko. Ši tema - ne lyrika.
Tiesiog visus plačiau mąstyt kviečiu.
Lotyniška, ar Morzės, ar kirilica,
Išmokęs nenešiosi ant pečių.
 
Kalčiausias - tiktai nesusikalbėjimas.
Ne raštas, ne kalba - nasrai žvėries.
Ir tas beprotiškas į pražūtį skubėjimas,
Nes mirt kare ne jie, kiti turės.
 
Koks apgailėtinas bravūriškas jų šokis,
Su bombomis ir durklais dantyse.
Vis rėkia: karstą su savim nešiokite,
Mes jus palaidosim, nes mūsų bus tiesa.
 
Kad klysta jie, net patys to nežino,
Todėl vis bando kaltinti kitus.
O sau vien praeitį, vien ją susigrąžino -
Meluoja, neigia žudančius faktus.
 
ATSILIKIMAS
 
Vis sako "tūkstantis", nors jų seniai jau du.
Ar jie skaičiuot nemoka, ar kalbėt ? Graudu.
Koks mąstymas, tai toks ir sakinys -
"Du tūkstantis ..." Tai ką toks išmanys.
 
GRĮŠIME
 
Čia praėjusiųjų pėdsakas dar gyvas.
Šimtmečiai jo neužklojo smiltimis.
Toks pavasaris, toks rytmetys ankstyvas,
Čia ir mes, ir mes ne svetimi.
 
Tuo pačiu keliu daug metų einam.
Piligrimai. Šviesk mums, ateitie.
Pamojuokit mums. Pritarkit mūsų dainai.
Tiktai nesakykite sudie.
 
Grįšime. Visi namo sugrįžta.
Su šviesa. Kai saulė patekės.
Vainikuos ji mūsų šventą ryžtą,
Nors daug kas gal jau nebetikės.
 
Išminties žioruojanti pašvaistė
Nevilties šešėlius išsklaidys,
Net tuščiai gyvenimą iššvaistę,
Ims su meile žvelgti į akis.
 
LEISK PRISIGLAUSTI
 
Ką tu galvoji, ką tu mąstai
Nerimo valandą sunkią ir juodą ?
Ko gi tos akys žvelgia keistai ?
Kas tau nurimti, kas tau neduoda ?
 
Leisk prisiglausti, ranką ištiest,
Dviese lengviau bus įveikti sunkį.
Abu juk trokštame mes to paties -
Pajust, kaip laimė pro šaltį sunkias.
 
GAL TU VIENINTELIS
 
 
Gal tu vienintelis šį posmą atsivertęs,
Bet aš nužemintai dėkoju ir už tai.
Vadinasi, rašyti buvo verta. 
(Aš ne iš tų skrajojančių aukštai).
 
Žinau, kad eilės jau nereikalingos.
Dabar skaičiuoja tik. O skaitančių - mažai.
Todėl poetams niekas neskolingas.
Pabrango popierius. Ir spaustuvės dažai.
 
Neliko rašalo. Ir plunksnos. - Šratinukai...
Kam popierius, jei elektroninė erdvė ...
Joje kaip namuose net mokinukas.
Rašai Betygaloj, o skaito - Jotavė.
 
Ir knygų spintos baldas atgyvenęs.
Ar mano šimtmečio sulauks jos - nežinau.
Mat kol rašau - aš irgi baisiai senas,
Nors vis atrodo - dar negyvenau.
 
Dėkoju, kad bandai čia rasti mintį,
Kuri jau net ir man gal svetima.
Dėkoju. Ir nereikia nusiminti.
Tai tik pamąstymas. Ne brolis, ne mama.
 
BELZEBUBAS
 
Belzebubas, klešnes pasiraitęs,
Šoko ginti tirpstančių valdų.
Lėktų ant nuožmaus drakono raitas.
Bet nesiseka. Gerklėj nebesaldu.
 
Išdavė net raganos su šluotom,
Pragare nusigręžė velniai.
Kad ir kaip šėtoniškai meluotum,
Ką atneš rytojus - nežinai.
 
Nuo dangaus žvaigždžių nugvelbtas mitas ,
Niekas juo, jau niekas netikės.
Tik drakonas, spjaudantis ugnim įmitęs,
Gal ir jį iš bado skerst reikės ...
 
Tiek apžiota. Net gerklėj įstringa.
Nugalabinta daugiau nei gims vaikų.
Skamba melo muzika aistringa.
Bet ir ji - ne ten, ir ne laiku.
 
Belzebubas vienas. Baisiai niršta.
Gąsdina nuodingom iltim ir nagais.
Bet imperija iš lėto tyliai miršta.
Kas numirėlį gaivinti įsigeis ?
 
KOL GYVENU
 
Viskas į vieną krepšį sutilpo.
Paėmiau lazdą ir išėjau.
Kam man bijoti meškos ar vilko,
Jeigu net velnio nebebijau.
 
Laikas išmokė - reikia bijoti
Tiktai negero, pikto žmogaus.
Turėčiau žirgą, galėčiau joti,
Bet kas man žirgą šią naktį gaus.
 
Reikia žingsniuoti nieko nelaukus.
Nežinią savo sutikt einu.
Vėjas sušiaušė šarmotus plaukus.
Einu. Keliauju. Kol gyvenu.
 
 
 
 
Atgal