VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

12.24.KUR PASAULIS KITAS?

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

 

Kur pasaulis kitas ? Tas, kur paralelinis ?

Ar dangus ten žydras, ar taip pat šešėlinis ?

Sako, ten kiekvienas turim antrininką.

Man nereikia kito. Man jis nepatinka.

Tegu tų pasaulių būna nors ir šimtas,

Bet jei tai apgaulė - reikalas nerimtas.

Net ir mokslas moka pasaką sukurti.

Laimė, kad neteko man ten atsidurti.

Kaipgi atsidursi ten, kur išgalvota.

Na, nebent per sapną, jei griovy nakvota.

 

PUPA

 

Ir aš (kaip pasakoj) pasėjau pupą.

Užaugo ta pupa lig pat dangaus.

Pačioj viršūnėj debesys ją supa,

Jau greit ji ligi saulės nusigaus.

 

Kasdien su ja pasikalbu, palaistau,

Kaip tikrą kūdikį, kaip vaiką auginu.

Ji naujas kelias bus į mano laisvę -

Aš ja įkopt į dangų ketinu.

 

Jau sutvirtėjo gležnas pupos stiebas,

Tuoj nužydės, tuoj ankštys pasunkės.

Taip maga lipt, net pačios kojos stiebias.

Tik kas man gero kelio palinkės ?

 

Nė vienas netiki, kad išauginęs pupą,

Gali įkopti į dangaus erdves.

Tad žemiškai lig šiolei bulvę lupa.

Bet bulvė juk į dangų nenuves.

 

Nesakęs niekam, pradedu kopimą.

Po pusdienio pasiektas debesis.

Atsigręžiu nuo jo,  nes troškulys jau ima.

Ir maudžia nugarą. O kas ją pakasys ?

 

Aš per aukštai. Net paukščiai čia neskraido.

Tad teks kaip nors pačiam. Viena ranka.

Pasikasau - ir nebelieka reido.

Vėl žemėn nudrimbu. Tai pakartot, ar ką ?

 

 RITMAS LIKO

 

Užsiplikau kavos. Naršau po internetą.

Paskui šiek tiek pabirbinu klarnetą.

Konservatorijoje nebuvau virtuozas,

Labiau patiko man bėgimo ruožas.

Bet muzika lig šiolei teikia jėgą,

O kojos kroso jau seniai nebėga.

Bet ritmas liko. Žingsnį lydi taktas.

Nuo muzikos jau nepabėgsi. Faktas.

 

KALTŲ NĖRA

 

Ekvilibristiką teisėsaugos jie žino.

Bet ką ten žino - velniškai išmano.

Nė vienas kaltas neprisipažino,

Todėl verdiktas - lyg taurė šampano.

 

Teismus už uodegos lyg katę tampo.

Procesas tarsi šimtametis karas.

Temidę net žiniasklaida už kampo

Patykojusi rėkia - kas čia daros ?

 

Temidę kaltina. Ne tą, kur vagia.

(Niekšybė - toks saldus užsiėmimas).

Kai darom cirką, tai, kaip sako, ką gi -

Visų kvailių vienodas ir likimas.

 

Man ne moralai rūpi. Rezultatas.

O jo, deja, dažnokai pasigendam.

Kodėl vis sukasi ydingas ratas ?

Kaltų nėra. Todėl ir mes - tik gendam.

 

LAŠAS

 

Nedaug tos sausumos, bet mes pamirštam,

Jog Žemė - lašas, o ne trupinys.

Tačiau ne vien tik žemėje numirštam,

Ir nesvarbu, jei kas kitaip manys.

 

Gali juokaut, kad jūra iki kelių,

Nes ir tokia skandina patiklius.

Sunkiausią laivą ji lyg skiedrą kelia.

Ir nepaleis, jei jos gelmėn iklius.

 

Į šipulius sutraiško bangos luotą.

Ir niekas į namus jau neatplauks.

Paskui vėl štilis. Jūra kaip iššluota.

Tiktai ant kranto žmonos veltui lauks.

 

NEĮGALUMAS

 

O laikas bėga - apskritas kaip stalas.

Miškai liepsnoja, liūtys tvindo žemę.

Kai kas jai ima pranašauti galą,

Esą tai pats žmogus sau tokią lemtį lemia.

 

Karai ir terorizmas. Katastrofos.

Pabėgėliai jau ne pulkais - miniom išbėga,

O taikdarys, murksodamas ant sofos,

Raketom demonstruoja savo jėgą.

 

Kiečiausi idiotai ima valdžią.

Politinis ir lytinis neįgalumas.

Viena prieš kitą spectarnybos beldžia,

Tauta paikai apspangus ir suglumus.

 

O mėnuo apskritas. Bet štai jo užtemimas.

Per visą šimtmetį nebūtas, neregėtas.

Tamsa visur. Ji net mėnulio imas.

Ir žemė gal seniai jau tiktai getas.

 

NE UŽ KALNŲ

 

Dar žiema. Dar viską dengia sniegas.

Bet saulutė kyla vis aukščiau.

O kad medžių pumpurai nemiega,

Šiandien pirmą kartą pamačiau.

 

Net kava rytais gardžiau pakvimpa.

Viskas pakylėta ir kilnu.

Jaunos mintys kopia į Olimpą.

Jau pavasaris tikrai ne už kalnų.

 

MIEGA MIESTAS

 

Miega miestas paskendęs sapnuos,

Tiktai vėjas linguoja žibintą,

Tarpu medžių šakų pakabintą,

Dar naktis. Dar negreitai dienos.

 

Dar nenorime keltis ir mes -

Reikia poilsio. Kūnui ir sielai.

Kad atgimtume jai prisikėlus,

Pasinerkim į sapno gelmes.

 

VILTIE, NEJAU IR TU

 

Jūs džiaugiatės, o man be galo liūdna -

Tiek praradimų, šitiek netekčių.

Kaip išsakyti savo baisų skundą,

Kai dėl Tėvynės, kai dėl jos kenčiu.

 

Net gimtas žodis vejamas nuo lūpų,

Kaip tie , čia Jos nerandantys vaikai...

Ne nuo naštos mes klysdami suklupom.

Viltie, nejau ir tu mus palikai ?

 

Į VIENUS VARTUS

 

Ir laikas sensta - suserga, sugenda,

Begėdiškai palaidoja faktus.

Belieka tiktai pasaka. Legenda.

Ir naratyvas, vimdančiai koktus.

 

Koks nors a lia istorikas putoja -

Nebuvo to-ano, tai pramanai.

Kaip šuo pažymi teritoriją pakėlęs koją,

Jis bus teisus, o tu net nežinai,

 

Kad už tave net biografiją sukūrė.

Ir lazdą beisbolo įdėjo į dantis.

Tu įrašytas jau į pasmerktųjų būrį.

Žiniasklaida mielai tai sukramtys.

 

Negimęs dar buvai, bet net į holokaustą

Įlindęs išsikruvinai rankas.

Beje, ir Jėzų Kristų - tu prikaustei.

Ne tu ? Buvai negimęs ? Na ir kas.

 

Kažkas juk žudė. Persekiojo. Faktas.

Visi dėl tu jūs esate kalti.

Jūs šaudė, trėmė ? - teisingumo aktas.

Mūsiškiai buvo ir yra. Ir bus - balti.

 

SKIEPAI

 

Turime skiepų visokių -

Nuo raupų, tymų ir gripo,

Bet lig šiolei nesuvokiam,

Kad kažkur ne ten nukrypom.

 

Aišku, su liga kovoti

Būtina. Ir reikalinga.

Bet aptingome galvoti.

Tai gal proto kartais stinga ?

 

Gaila, skiepo nesukūrė

Nuo tingumo ir kvailumo.

Taigi turim tai, ką turim -

Protinio neįgalumo.

 

Prašom tik neįsižeisti.

Kas užpyks - bus diagnozė.

Toks temoka tiktai žaisti.

Jam pirmoji skiepo dozė.

 

SUTARTIS SU VELNIU

 

Vakar man paskambino šėtonas.

Pats šėtonas, supranti, brolau ?

Įtaigus, švelnus jo buvo tonas.

Patikėjau, įkalbėjo pagaliau.

 

Aš dabar galiu gyvent kaip noriu.

Viskas mano - turtai ir šlovė.

Susirinksiu būrį savanorių.

Gal pakviest į šutvę ir tave ?

 

Klausi, kaipgi atsilyginsiu tam velniui.

Juokas. Nieko jam neduosiu. Nė kriu kriu.

Sielą ? Taip, dėl jos sukirtom delnus.

Betgi aš jau ... sielos neturiu.

 

Atgal