VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.31.SAULĖS KELIAS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Ji teka rytuose, kur žydi sakura,
Kur vandenynas liečias su dangum,
Bet leidžias visada - tiktai į vakarus
Su darbo dieną baigiančiu žmogum.
 
O šiaurėje, kur amžini ledynai,
Ji paslaptingai žėri naktimis.
Žmogus, baltosiomis jas taikliai pavadinęs,
Gal net tamsos šviesa tikėti ims.
 
Einu į pietus. Bet tenai per karšta.
Ten dykumos. Ten medžiai nežaliuos.
Netraukia ten, nenoriu ten nukaršti.
Skubu namo sugrįžti. Atgalios.
 
Iš keturių šalių tik ta, gimtoji.
Vienintelė  tave priglaus, supras.
Jokia kita tėvynės neatstoja.
Ji visad lauks ištiesusi rankas.
 
EVERESTAS
 
Kaip užsiropšt į Everestą
Ir nusileist nuo jo minkštai,
Ir kad visai nebūtų riesta,
Jog pabuvojai per aukštai.
 
Tiek daug melagių ir stačiokų
Ir dar visokių padarų
Prikūrė bombų, "novičiokų",
Bet kaltint juos nepadoru.
 
Juk jie ne šiaip. Jie gina taiką.
Pritrėkš humaniškai, lengvai.
O kur tu, mulki, nusitaikei,
Jei Everestae nebuvai ?
 
Ir niekad ten pabūt nelemta -
Šventa vieta jau užimta.
Greičiau numes tau šeštą lentą.
Bet teks mokėti ir už tą.
 
PATARČIAU IR TAU
 
Mąstau. Geras užsiėmimas.
Todėl dienąnakt mąstau.
Mąstymas - tartum likimas,
Tad patarčiau mąstyt ir tau.
 
Kuo daugiau, kuo daugiau mąstyti.
Visa kita - maža prasmės.
Jau geriau pačiam pamatyti,
Kur nemąstantys nugarmės.
 
MITAS
 
Trumputis tas kelias 
Į mafijos irštvą.
Net mažas vaikelis
Vos gimęs numiršta.
 
Bet kvailiui atrodo,
Kad čia jis atrado
Auksinį aruodą
Paties Eldorado.
 
O mitą išsklaido
Žiauriausia tikrovė -
Numirę už klaidą,
Ne turtą sukrovė.
 
IR SEKMADIENIAI ...
 
Net sekmadieniai dabar kaip visos dienos -
Spaudžia rūpesčiai visokie ir darbai.
O tada lankoj kvepėjo šienas,
Nors suvežt reikėjo jį labai.
 
Bet tada dar stalas buvo šventas.
Duona, Motina, Tėvynė, šulinys...
Tik kitaip ir dirbta, ir gyventa -
Saugojome protėvių šaknis.
 
NUTRŪKĘS LAIKAS
 
Nesisuka vėjo malūnai,
Sutrešo galingi sparnai,
Tik aš kaip sūnus palaidūnas
Grįžtu į tą laiką dažnai.
 
Kai girnos mums duoną dar šventą
Sumaldavo miltų kalnais,
Tada, kai mylėta, gyventa
Vien savo pūslėtais delnais.
 
Gal vėjas bus kryptį pakeitęs,
Kad tyli malūno sparnai ?
Bet šypsosi jaunas vaikaitis:
Tai buvo be galo seniai.
 
Ir duonos kasdienės per maldą
Jau retas kas nors paprašys.
Tiek daug mes, tiek daug ką įvaldę.
Bet laiko nutrūkęs ryšys.
 
TARP UŽMIRŠTŲ PADARGŲ
 
Nauja žinia. Bet man - tik nežinia.
Menkutį faktą skelbia tartum svarbų.
O tie, kur šmeižė, juodino mane ?
Lyg nekalti tarp užmirštų padargų.
 
Tarp grėblių, kopėčių, tarp šakių, spragilų ...
Kokie keisti vardai, kokie juokingi.
Juos atkapstyt atrodo per gilu.
O gal tiesiog užmiršo arba tingi.
 
Jau surūdijo pjautuvas aštrus.
Ir kūjis kalviui nebepatarnauja...
Žmogus velnioniškai, velnioniškai kantrus,
Sukūręs netvarką lyg kokią tvarką naują.
 
KAS IŠGANYS
 
Jei mes tauta karalių, kaip suprasi,
Kad vėl baudžiauninkais pavirtome staiga.
Kodėl į patirtį nenorim atsigręžti,
Suprasi, kur kelionės pabaiga.
 
Iškuopkim mėšlą iš visų arklidžių.
Gana tų įpročių ir polinkių kvailų.
Aš niekad niekam nieko nepavydžiu,
Bet pikta, kad įrodyt negaliu.
 
Jog priešas tas, kas pats save pražudo -
Girtauja, rūko, tas, kas tinginys ...
Kas kaltas, jei mes patys ainiai Judo ?
Tai kas išgydys mus ? Ir kas mus išganys ?
 
 APTINGĘ DAR
 
Kas kelia ranką dešinę, kas kairę,
O kas balsuoja kojom. Dievaži.
Nežinom, kaip laikyt valstybės vairą ?
O gal dar nesuaugom ? Vis maži ?
 
Gal per ilgai kalėjime tūnota,
Seniai negrūdinti šventoj kovos ugny ?
Kai tąsyk priešas metė šlykščią notą,
Mes nesipriešinom. O šiandien gudresni ?
 
Nubudome. Bet keltis dar aptingę.
Į naktį grąižiojamės, žiovaujame dar.
O priešas juk toks pat. Nuožmus, klastingas.
Tada suklydome. Neklyskime dabar.
 
NAŠČIAI
 
Naščiai ant gležnų pečių,
Kibirai pilni.
Kopdamas kalnan kenčiu.
Viskas šuliny.
 
Alkį, troškulį malšins
Gurkšnis jo vandens.
Kas jo skonio nepažins,
Tas neišgyvens.
 
TEBŪNIE IŠKLAUSOMA
 
Audiatur et altera pars.
Deja, neklausys. Tiktai bars.
Bet pusė kita bus kita.
Įvyksta ir pusių kaita.
Nejaugi ir ji neklausys,
Kaip ta, kur užkimšo ausis ?
Sena ta žmonių išmintis, 
Kad dieną pakeičia naktis,
Nebūna vienos be kitos,
Kitos nė viena neatstos.
Protinga būk, puse, bent syk
Ir pusės kitos išklausyk.
Atgal