VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.27.KAI VĖL BUS ŠALTOS VĖLINĖS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

Kai vėl bus šaltos Vėlinės,

Kai žvakeles uždegs,

Ateisi pasivėlinęs,

Nes laiko neužteks.

 

Jo visada pritrūksta.

Jo visad per mažai.

Užgesę žvakės rūksta,

Bet tu dar nežinai.

 

Skubi. Nes maža laiko.

Nes pavėluot bijai.

Bet laikas lyg paklaiko -

Laiku neatėjai.

 

PASVERK GYVENIMĄ

Paimk faktus iš dulkančių analų,

Gal rasi ten ir protėvių vardus.

Pasverk gyvenimą beprasmį ir banalų,

Gal neatrodys jis toks trumpas ir graudus.

 

Gal tie, kurie nežinomybėj miega

Be antkapių ir be jokios žymės,

Sapne į tavo sąmonę atbėga,

Kad neieškotum dingusios kilmės.

 

Svarbu ne ji. Kiekvienas turi vardą.

Ir pavardę. Ir biografiją. Tiktai

Vieni begėdiškai iššvaisto ir suardo,

Kas buvo duota gimstant jiems. Net tai.

 

IR TU ČIA GYVENAI ?

Kažkas liūdnai pečiais pagūžčios,

Kai šiton nuošalėn atklys.

Kodėl miestelio gatvės tuščios,

Nutilęs turgaus šurmulys ?

 

Kapai seniai nenuravėti,

Langai mokyklos užkalti.

Kodėl apleido šitą vietą?

Kas tie, kurie dėl to kalti?

 

Bažnyčios varpas žalvarinis

Mišių nekviečia jau seniai.

Širdis iššoksta iš krūtinės.

Ir tu, ir tu čia gyvenai ?

 

TIKTAI AKIMIRKA

Neklausiu, kur jūs, giminės, bičiuliai,

Kadais gausus ištikimų draugų būrys.

Visi jūs po pilka velėna gulit 

Ir niekad nepabelsit į duris.

 

Išnyko tas smagus auksinis laikas,

Kai susirinkdavom, šėliojome linksmai.

Gyvenimas - akimirka paklaikus.

Dabar tušti. Visai tušti namai.

 

Išblėsta net prisiminimų spalvos,

Prasmė gyvenimo išblėsta nebūty.

Mąstai ir gyveni tik savo galva.

O praeitim - save tiktai baudi.

 

JEI VĖL ATEIS

Kai iš kitų pasaulių senas laivas

Į Žemę, gal jau merdinčią, atplauks,

Ar bus žmogus bent kiek jau prasiblaivęs,

Ar tik, kaip visad, priešo tebelauks.

 

Jam maža vis. Nors jau nebeapžioja.

Ne gintis jis ginkluojas lig dantų.

Ir kaip šventa žemelė jį nešioja?

Kodėl vis maža jam - nesuprantu.

 

Juk Lietuva tokia tokia mažytė.

Bet ji sprangi.Kas ryt bandys - pasprings.

Jei vėl ateis žmogėdros neprašyti,

Jie čia net savo kaulų nesurinks.

 

TVORA

Norėčiau kaip vaikystėje į kūdrą

Įmerkti savo kūną lig ausų,

Bet ten jau turškiasi kažkoks "lakūdra",

Tad nelendu, nes man tikrai baisu.

 

Ir ežerai, ir upės aplipdytos

Pilaitėm. Nepraeisi pro tvoras

Dabar ten maudosi tiktai koks nors banditas,

O toks, kaip aš, ten kelio jau neras.

 

Nes valdžios, ministerijos - be amo.

Jos sako: tvorą tverti legalu.

Dar niekada nebuvo tokio chamo,

Kurio net pasiklausti negaliu.

 

Jau viskas korumpuota. Ligi plauko.

Mes tiktai įkaitai. Be teisių, ateities.

O tu tvarkos ir teisingumo lauki?

Tu mulkis, jeigu dar ko nors tikies.

 

Dabar tvora. Už visa ji svarbiausia.

Greit atsitversime net patys nuo savęs.

Kažko dar lauki? Nieko tu negausi.

Jaunuosius skirs tvora per vestuves.

 

Jinai per sąmonę, per sąžinę jau eina.

Suardo meilę, šeimą. Ji - tvora.

Visi jau tik aplink, aplinkui eina,

Tiesių kelių, tiesių - jau nebėra.

 

O KUR TĖVŲ NAMAI

Juk daug kas laimės namuose neradęs,

Sumanęs būt gudresnis ir už mus,

Miražuose Klondaikų Eldoradų,

Praradęs ir sveikatą, ir namus.

 

Sugrįžta elgeta atgal. Pasiligojęs.

O čia jau tiktai giuvenų krūva.

Nusimazgos jisai žaizdotas  kojas

Ir eis ieškot - o kurgi Lietuva?

 

Kas viską po šapelį išnešiojo.

Ištąsė, išvogė? O kur tėvų namai ?

Be karo sunaikino ir sugriovė.

Kai aš ir tu dar šičia gyvenai.

 

TIKĖDAMI GYVENIMU

Tikėjome gyvenimu.

Gyvenome tikėjimu.

Iš lėto tyliai senome

Nuo saulės patekėjimo.

Ir ėjom nesustodami,

Be poilsio vis ėjome,

Tą patį atkartodami, 

Kuo visada tikėjome.

Bet kelias, vis trumpėdamas,

Neatėmė tikėjimo,

Gyvenimu tikėdami

Iš jo mes ir išėjome.

 

JUOKIS

Sulankstysiu, įdėsiu į voką, 

Bet ar paštas tave dar suras?

Niekas mano kančios nesuvokia,

Slėpsiu ašaras savo sūrias.

 

Ir nesiųsiu to laiško. Tylėsiu.

Nieko žodžiai  nebepakeis.

Viskas dingo. Krūva pelėsių.
Juokis vėlei. Kaip tąsyk juokeis. 

 

JEI GALĖTUM

Suprantu, nešviesime balanom,

Turgun nevažiuosim vežimu,

Bet nostalgija širdy kalena,

Vos tik prisiminti tai imu.

 

Ne ratelio gaila. Ir ne milp.

Šulinio svirties ar atlaidų.

Visa tai beprotiškai aš myliu,

Bet pakeisti kuo juos nerandu.

 

Jau kitaip ir mąstom, ir gyvenam.

Kur tos pasakos, vaiduokliai, kur velniai?

O lengviausia pasakyt - pasenom.

Bet ar taip vaikystėj gyvenai ?

 

Ar toks pat ku kū raibos gegutės?

Ar toks pat ir veidas šuliny ?

Jei galėtum ten sugrįžt atgal ir būti,

Ar sakytum – veltui gyveni ?

 

KAI MŪSŲ NEBEBUS

Nėra tėvelio nei mamos.

Ir broliai nenubus.

Kas ant kapelių parymos,

Kai mūsų nebebus.

 

Gal akmenį tik lietūs plaus,

Ir užmarštis gilės.

O šaltas vėjas nepriglaus

Kuklios rudens gėlės.

 

Ir kam rūpės seni laikai

Ir žodžiai po lapu,

Kai vaikščios svetimi vaikai

Prie apleistų kapų.

 

Išnyko tūkstančiai tautų,

Valstybių ir šlovės.

Bet ant griuvėsių užmirštų

Nauji kapai stovės.

 

Ir tie nuo laiko sudūlės.

Per juos nuties gatves.

Ar kas apkaltinti galės,

Kad jos atgal atves ?

 

TIKRIAUSIAI APSIRIKOME

Tikriausiai mes suklydome,

Tikriausiai apsirikome -

Mes nesukūrėm lydinio,

O tiktai nuožmią dvikovą.

 

Vis ieškome, kas kaltas.

Ar patys teisūs esame?

Kiekvienas žodis - šaltas.

Tik tuščią ginčą tęsiame.

 

PRISĖSK PRIE KNYGŲ

Klausiau protingų patarimų.

Ne tik klausiau, bet ir dariau.

Kai audros, viesulai nurimo,

Laimingas aš, pats sau tariau.

 

Juk ne visi linkėjo gero,

Bet bloga leidau pro ausis.

Kas trokšta tik nuleisto garo,

Rimtai to niekas neklausys.

 

Bet tiek per šimtmečius sudėta

Į mokslą, meną išminties ...

Baisu, jei per mažai girdėta,

Jei tik netikėlis jauties.

 

Prisėsk prie knygų. Viską rasi.

Ir veltui laiko nešvaistyk.

Sau išminties namus suręsi.

Tiktai skaityk. Skaityk, skaityk.

 

KOL VERGAS TU

Nereikia išgyvent likimo Fausto,

Kad persmelktų tragizmo patirtis.

Jei sielą netikėjimas ir baimė kausto,

Tave lyg skiedrą pragare vartys.

 

Sudegins. Išbarstys. Tašys iš naujo.

Žudys ir vėl gaivins. Be atvangos.

Tu neturėsi nieko savo, netgi kraujo.

Bet kančios neapgins ir nepaguos.

 

Kol vergas tu, tol blogis tavo sielą

Įkinkęs prievartaus, nes jam tai pravartu.

Bet jei dar Judo sidabrinių nepakėlei,

Tai neik į pragarą su pragaru kartu.

 

VISKAS IŠ NIEKO

Duok man Nieką. Padarysiu Viską.

Iš to Nieko Viskas gims tuojau.

Pažiūrėk, kaip jis žioruoja, tviska.

Aš jį padaryti atėjau.

 

Taip. Iš Nieko padaryti Viską.

Bet jei Niekas Nieko man neduos,

Aš sugriausiu Nieko obeliską

Ir iš Visko vėl nebus naudos.

 

ASAS

Atsistojau ant žemės basas.

Žemė skrenda. Aš asas. Asas.

Ant planetos Žemės skrendu.

Tiktai kur nutūpt ? Nerandu.

Vėl batus apsiauti teks.

Paskrajojau jau. Gal užteks.

 

NEMIRKSĖKIME

Ir vienos akimirkos užtenka,

Kad priverstų kvailiui tiesti ranką.

Vien dėl to, ką mes pražiopsom užsimerkę,

Netgi palikuonys graudžiai verkia.

Jeigu turim galvą, o ne rėtį,

Nemirksėkime, kai turime žiūrėti.

 

KAVA

Nejau tiktai kava

Su snauduliu kova ?

O aš ir be kovos

 Užmiegu po kavos.

Kiek gerta ? Kibirai ...

Bet užmigau gerai.

Miegojau taip ilgai, 

Užaugo net nagai.

Nubudus - vėl kava.

Ir vėl miegu. Tai va.

Jūs norite kovos ?

 O man - prašau, kavos.

 

SKYRYBOS DŽIUNGLĖSE

 Mes neturim galių.

Negi mus užknis ?

Tiek taškų, kablelių...

Ir staiga - brūkšnys.

 

Jei šauktukas rėkia,

Tai klaustukas - kas ?

Tekstas nusidriekia

Tiesiai į rankas.

 

Be jokios skyrybos.

Kam taisyklės tos,

Jeigu proto ribos

Jas visas atstos.

 

 

Atgal