VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.19.MES ESAME ŠEIMA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

Šventi mylėjusių mus protėvių vardai.

Net tie, kurie gal niekad negirdėti.

O tu kuo šiandien praturtėjai, ką radai,

Kokias mintis pasėjai, kad žydėtų?

 

Nėra dienos, kad būtų nesvarbu,

Ką tu mąstei, kalbėjai, ką mylėjai.

Daugiau vienybės ir gerų darbų,

Padėk kitam, jei tik padėt galėjai.

 

Mes esame ir turim būt šeima.

Ir niekas mums nurodinėt negali,

Kaip skriaudžia mus tėvynė mylima -

Tai mes apginti turim savo šalį.

 

Nuo priešų. Nuo savų ir svetimų.

Kas dieną vis tvirčiau stovėt ant kojų.

Pasitikėti ne dalia, ne likimu,

O tuo, ką patys jai kasdien aukojam.

 

TU BŪSI PIRMAS

 

Man sako: viskas veltui. Pavėluota.

Jau baigiam išsivaikščiot. Pasmerkti.

Miegosim taip, kaip buvo pasiklota.

Ir šermenys tautos jau per arti.

 

Išnyksim iš žemėlapio, istorijos.

Be jokio pėdsako. Be atminimo, pagarbos.

Ir kam ta Lietuva? Ar dar yra kas nori jos?

Mes jau išnykome. Tik žingsnis nuo ribos.

 

Bet aš tuo netikiu. Pažadint tautą noriu.

Net jei išgirs tik vienas, aš žinau.

Sulauksim milijono savanorių.

Tu būsi pirmas jų būry, sūnau.

 

KODĖL TIK SKAIČIAI ?

 

Visi svajoja būt originalūs -

Pradurtos šnervės, ausys ir liežuvis.

Kiaura galva ... O gal tai buvo šūvis?

Išnyksta lytys, lieka tik panelės.

 

Vienodai rūkančios, vienodai tatuiruotas...

Šeriai, narkotikai ir krūtys silikono.

Kam išeitis - tik šuolis nuo balkono,

 Kam meditacija palatoj arba grotos.

 

Turėjo motiną. Ir tėvą. Gal turėjo?

Prarado, nes prarado savo lytį.

Ar nuo vaikų pradėjome pelyti?

Ar palikti ir pasmerkti Kūrėjo?

 

Suinventorinti. Kieno? Kodėl mes skaičiai?

Bet ne auksinis. Ne auksinis milijardas.

Tai mes savižudžiai. Tai ne likimo kardas.

Juk patys savo tapatybę keičiam...

 

PRIEBLANDA

 

Ankstyvas rytas. Prieblanda. Lynoja.

Dar ne visai apleido snaudulys.

Lyg nenubudęs dar, dar lyg sapnuoji.

Ir kur skubėt ? Juk visą dieną lis.

 

Niūrokas rudenėjantis peizažas.

Bet tau nė motais. Kambary jauku.

Už lango ąžuolas, prieš vėją įsiręžęs,

Bet vėjas jį užpuolė ne laiku.

 

Tvirtai dar laikosi jo lapai geležiniai.

Neatiduos jų šakos taip lengvai.

Ir aš kaip ąžuolas skelbiu pasauliui žinią -

Per daug ką nepelnytai tu gavai.

 

Stovėkime kaip ąžuolas, nuo amžių čia stovėjęs

Ir ginkim žemę šią. Suleiskime šaknis.

Nebeįveiks net pats pikčiausias vėjas,

Jokia jėga išraut nesumanys.

 

NETIKROS DOVANOS

 

Lengviausia dovanoti tai, ko neturi -

Žvaigždes, mėnulį, debesį ar saulę.

Tiesiog kvailas fantazijas kuri,

Daraisi panašus į bato aulą.

 

Ne tavo nosiai net lietaus lašai,

Tai ką jau bekalbėti apie kitką.

Bet nesėkmes viens du ir nurašai

Ir žiū - tikrai nesąmonei sulygta.

 

Vėl skeryčiojies, kaip tasai gaidys,

Kur vadovauja vištoms ant mėšlyno.

Negaila, pirštais juk neužbadys,

Visi taip darė - pažadus dalino.

 

Tiesa, yra žmonių ir konkrečių.

Jie dovanoja. Svetimą, ne savą.

Ne iš kišenės ir ne nuo pečių

Apmoka tiems, kurie už juos balsavo.

 

Tas atlygis kaip reikiant padorus.

Tai postas ar įstatymas, leidimas.

Pasaulis, sakome, dėl šito nesugrius,

Tačiau iš kur toks keistas jausmas imas?

 

Kad viskas slysta iš po kojų pamažu.

Vieni išmiršta, o kiti vis tunka.

Šiek tiek sugėdinam, kad šitaip negražu,

Tačiau griūtis pasaulio neužtrunka.

 

KATASTROFOS SĖKLA

 

Prasideda nuo mažo. Nesvarbaus.

Bet mažas sukelia didžiausią katastrofą.

Kadangi niekas nieko nenubaus,

Tai tuo ir baigsime šią nieko vertą strofą.

Atgal