VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

06.20. ŽEMDIRBIO DALIA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Lyg turime triholdą - žemės sklypą,

Bet mes ne anglai. Mes dar nelaisvi.

Kas įsigeidžia ant galvos mums lipa,

O tie reketininkai, po velnių - savi.

 

Atseit, tas sklypas atliekas gamina.

Dar vienas mokestis. Mokėk. Kitaip - nubaus.

O nuo sausros, nuo speigo- kas mus gina?

Ir dirbam dienąnakt. Bet kas gi čia svarbaus...

 

Jau bolševikai kaimo nemylėjo.

Visus sumurkdė baudžiavon. Varu.

Ir bėgo iš kolchozų kas galėjo.

Dabar gi pilna vartų atvirų.

 

Gali nulėkt į patį žemės kraštą.

Ten ūkis svetimas priglaus ir pamaitins.

O ar tėvynėje kas nors išduotų raštą,

Kad ir joje apsaugos ir apgins?

 

PIRTY PAS DĖDĘ

 

Pirčių aplink visur arti-

Nereikia minti kelio,

Tačiau šeštadieniais pirty

Pas dėdę prie upelio.

 

Čia pat net žiemą eketė

(Ir kaip nebuvo šalta?)

Mažiukai lindo, net ir tie,

Ir sniego lyg primalta.

 

Kas kita vasarą. Seklu.

Gali užmint ant vėžio.

Rėpliojome lyg po stalu 

Ir plaukėm link Nevėžio.

 

Nuo tilto skuodėme krantu

Į pirtį prikūrentą.

O kvapas, kvapas jos lentų.

Bet argi kas supranta?

 

Ant gulto kvepiančio guluos -

Parodyk vantos galią.

O priepirty bačka sulos.

Šaltos, net dantį gelia.

 

Tai buvo nuostabūs laikai.

Tęsi tik mintį graudžią.

Nejaugi vienas belikai?

Ir širdį taip suspaudžia.

 

BET JAM PRITARTI NEGALIU

 

"Aš noriu juos sutaikyt - mirtį ir gimimą".

Klausau, bet jam pritarti negaliu.

Iš kur įrodymų, iš kur jis faktų ima?

Nebent tos puokštės nuskintų gėlių.

 

O gal jam karstas panašus į lopšį?

Gal kartais jam lopšinė kaip rauda...

Kodėl visi tuščių idėjų gobšūs?

Vis nenurimsta. Niekur. Niekada.

 

Tik bando tiesą netiesa uždengti.

Ir budelius sukeist su aukomis.

Nėra jėgos nukelt nuo proto dangtį,

Tad jie lig šiol kovoja. Su mumis.

 

Tai mes kalti, kad šaudė mus, kad trėmė.

Nuo amžių, nuo gimimo - mes kalti.

O tie, kur tikrą pražūtį mums lėmė,

Jie "aplinkybių aukos". Įvelti.

 

Atleiskim budeliui. Ir net atsiprašykim.

Ir melskimės už jį. Ne už savus.

Mus kaltino ir kaltina. Ne pirmą sykį.

O jie - laisvi. Gyvenimas žavus...

 

PIEMENĖLIO SAPNAS

 

Prisimenu tą ganiavą slaptingą

Priėdę karvės sugulė. Ramu.

Ir aš aukštielninkas. Į dangų akys sminga.

Ir debesys kaip dūmas iš namų.

 

Nepajutau kaip vaizdas atsivėrė.

Pražydo sodai. Rūmai ir keliai.

Banguoja jūros, aukso žvaigždės žėri.

Kalnai, kanjonai, smingantys giliai.

 

Ir paukščiai. Neregėti, nematyti.

Bizonai. Kaimenės žirafų ir dramblių.

Net žodžių trūksta. Kaip tai apsakyti?

Gal aš ne žemėje? Gal danguje guliu?

Atgal