VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

05.28. KAI VISŲ NELIKS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Nežinau ko laukti, kuo tikėti,

Niekas niekam nieko neprimins.

Tik veidai arimais išakėti

Dar ne vieną mįslę mums užmins. 

 

Kas įskundė, kas mus apkalbėjo?

Kas per šermenis tik maudėsi džiaugsme?

Šautuvas ant sienos nekabėjo.

Ir iššovė ne trečiam veiksme.

 

Kas scenarijų parašė, režisavo?

Rodos - tie laikai labai seni.

Bet jei vaidmenį turi visai ne savo,

Gal lig šiol visai negyveni.

 

O archyvas bus ilgai užvertas.

Kai visų neliks - atidarys.

Ko tada bus popierėlis vertas,

Kas nuo melo tiesą gint išdrįs.

 

TOKIA GARSI TYLA

 

Tokia tyla, net spengia,

Tokia garsi tyla,

Suvirpinus padangę

Su vakaro gėla.

 

Tai kaipgi nepravirkti,

Tai kaipgi neraudot.

Kūrena laumės pirtį,

O širdyje ruduo.

 

Žalčiai po rąstais slepiasi.

O gal tai ne žalčiai?

Gal tai tik angys lapuose?

Gal nekviesti svečiai?

 

DAR SUSITIKSIM

 

Manęs seniai jau niekas nepažįsta,

Gal į save tapau nepanašus,

Bet kas pavasarį, kai obelys pražysta,

Dar rankioju jaunų dienų lašus.

 

Tie žvilgsniai paslapčia. Prisilietimas.

Ir bučinys nudeginęs staiga.

Jaunystė man visai ne praradimas,

Ji su manim ir dar ne pabaiga.

 

Dar susitiksim. Dar paduosim ranką.

Apsikabinsim. Suspurdės širdis.

Kol ji lašus saldžios jaunystės renka,

Joks laikas tų jausmų nesuardys.

 

ARIMAS

 

Nė trupinio šiandien burnoj neturėjau,

Nė lašo dar šiandien negėriau.

Paimk plūgo rankeną , jaunas arėjau,

Paragink žingsniuot mano bėrį.

 

Dar didelis laukas, dar vis nesuartas.

Užkrimsiu ir gurkšnį išgersiu.

Bėrutį paleisim. Kinkisime sartį.

Kol šviečia, dar arsiu ir arsiu.

 

MŪSŲ TURTAS

 

Ne tik vitražo stiklą šaltą.

Ir kuorus protėvių pilies.

Ir kas iš marmuro iškalta.

Ir bronzą -visada mylės.

 

Šviesus galerijų orumas,

Muziejai, parkų šlamesys.

Ir universiteto rūmas,

Ir panteono liūdesys.

 

Kiek daug tėvynėj švento turto,

Šlovės istorijos senos.

Ir mūsų dienomis sukurto -

Nuo mokslo žygių lig dainos.

 

Tiktai mokėkim tai mylėti.

Kaip vyzdį saugokim visi.

Tu pats kūrėjas būk, pilieti.

Tas turtas tu taip pat esi.

 

 

SUTINKAM SAVO DIENĄ

 

Su rytu vakaras nesusitinka,

Nors jie abu visai ne svetimi.

O man pradžia ir pabaiga patinka,

Saulėtekio - saulėlydžio ugny.

 

Sutinkam ir palydim savo dieną

Prieš darbą ir prieš poilsį nakties,

Kai atsimerksim ar sudėsime blakstieną,

Diena mums visad žiburį išties.

 

Todėl dienas, o ne naktis skaičiuojam,

Gyvename baltam jų šviesuly.

Net naktimis, kai švenčiam, kai bučiuojam,

Vis tiek mes esame dienos kely.

 

BODENDORFO ĄSOČIAI

 

Kai Vladas Bodendorfas, mano dėdė,

Iš molio žiedė dubenį, ąsotį,

Atrodė, kad šalia jo Dievas sėdi,

Tad nepaliaudavau į darbą jo spoksoti.

 

Paskui galybę jo žiestų grožybių,

Kėdainių turguje, ant bruko sutupdytų,

Stebėjo kaimo moterys -tik akys žiba,

O dėdei rūpi, kad nesudaužytų.

 

Kaip kūdikius, suvystytus į skarą,

Atsargiai dėjo jas į šieną, į vežimą.

Kiek tūkstančių tas dėdė jų padarė,

O vien tik šukės tepaliko žymę.

 

Sudužo. Kaip gyvenimas. Suskilo.

Ir molis išdegtas į molį vėl pavirsta.

Vaikai to amato jau neišmoko. Nepamilo.

Ir vardą dėdės retas beišgirsta.

 

MALŪNAI MALA

 

Ne Don Kichotas buvo išprotėjęs.

Tai mes, kvailiai, jį pavertėm kvailiu.

Ne kartą buvo jis pas mus atėjęs,

Bet mes gal prisirūkėme žolių?

 

Atstūmėme hidalgo ranką kilnią.

Išsijuokėm. Paleidome šunis.

Dabar aplink ne don kichotų pilna,

Piktai apmėtančių save akmenimis.

 

Net viešą žodį, pigiai nusipirkę,

Iš musės dramblį mokam padaryt.

O tie malūnai vėjo? Irgi cirkas.

Vis žadam: nugalėsim šiandien, ryt.

 

 Beprotiškai mums Don Kichoto trūksta.

Mes net jo Sančo Pansos neverti.

Kovojam. Liežuviu. Net dūmai rūksta.

Malūnai mala. Mus. Bet mes kurti.

 

KEISTAS TREMTINYS

 

Tas tremtinys bedante savo burna

Vis pasakoja apie Sibiro speigus.

Rankas vis trina, kosčioja ir murma:

Tenai dar vaikas nušalau nagus.

 

Bandau paguosti. Ir paklausti knieti,

Už ką, kodėl, gal sužinojo - kas?

Ar kas pažintų keistą, ne kaunietį,

Badavusį, nušalusį rankas.

 

Kuris dabar romus kaip avinėlis.

Jam geras Stalinas, kokia gera tvarka.

Pasenęs, be sveikatos, net pamėlęs,

Bet jis "gerai gyveno barake".

 

Tenai jis puikiai rusiškai išmokęs,

"Geriau negu lietuviškai. Tikrai"

Už dieną- dvi įskaitė. Pensiją užmoka.

Gyveno jis "gerai, tikrai gerai".

 

Kas naują širdį tau, žmogau, įdėjo?

O gal ji ten nuo šalčio suledėjo?

 

AR IŠTVERS?

 

Susibaram. Ir susitaikom.

Paskui vėl viskas iš pradžių.

Ar pagalvojam, kad pataikom

Į širdį mirtinu žodžiu?

 

Žaizda užgis. Bet ar jos rando

Tas piktas žodis neatvers?

Kai poilsio širdis neranda,

Ar dar ilgai jinai ištvers?

 

Atgal