VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

04.29. DIEVO MUZIKA POEZIJA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Išeiki basas į rugių palaukę,
Įkvėpki vėjo, glostančio medžius,
Sakyk, sveiki pavasario sulaukę,
Ir tavo skausmo ašaros nudžius.
 
Ant balto žiedo tups drugelis margas,
Ir vyturio grumstelis kils aukštai,
Išnyks kaip sniegas dar kankinęs vargas,
Tik padėkok pavasariui už tai.
 
Čia pat jau vasara gegučių iškukuota.
.Ir naktys su lakštingalų balsais.
Ateik, prisėsk po obelim šakota,
Dabar tu Dievo muzikos klausais. 
 
ŽALGIRIO VĖLĖS
 
Vakarais po kaimą dar klajoja
Vėlės tos senų žmonių kartos,
Jos kasnakt į baisų karą joja,
Kur vėl šventą žygį atkartos. 
 
 Žalgiriu randuoti ir barzdoti,
Jei reikės, jie vėl į mūšį stos.
O ką mes, ką mes jiems galim duoti,
Sūnūs tėviškės - išduotos paliktos.
 
TIK MYLĖK
 
Jeigu myli, aš tavim tikėsiu
Ir neklysiu kolei meilė švies,
Saulėmis ir upėmis tekėsiu,
Tegu meilė niekad neatvės.
 
Tik mylėk. Visa širdim mylėki,
Kad laimingi būtume abu.
Net tada, kai nieko nebelieka,
Lieka meilė. Kitkas nesvarbu.
 
PRARASTA KARTA
 
Girgždėjo svirtys šulinių
Ir teliuskavo kibirai,
Tarp medžių, paukščių ir žmonių
Tada gyvenome gerai.
 
Tačiau pradingo sarmata.
Ir sudūlėjo svirtys.
Praradome mes kartą tą.
Tai kuo čia galim girtis.
 
NUO SAVĘS DAR NEBĖKIT
 
Aš per jaunas pasenti,
Aš per senas mylėti.
Kaip gyvent, kaip gyventi
Ir numirt negalėti.
 
Netylėkit, kalbėkit,
Dar praradom ne viską,
Nuo savęs dar nebėkit,
Dar tikėjimas tviska.
 
Ežeruos raibulioja
Toks dangaus mėlynumas,
Piemenėliai raliuoja,
O širdy malonumas.
 
Neskubėkit pasenti.
Paskubėkit mylėti.
Visad laikas gyventi
Ir numirt negalėti.

VELYKŲ RYTAS

Kai po nakties aušra nubunda,
Velykų rytas toks vaiskus.
Džiaugsmu varpai bažnyčių dunda,
Prie stalo sukviečia vaikus.
Margutį daužo. Juokias. Krykščia.
Diena bus kupina šviesos.
Pamirškim dieną vakarykščią.
Te niekas meilės netausos.
 
 
VĖLU JAU GRĮŽT
 
Vėlu jau grįžt. Laimėjo rubikonas.
Jį peržengėt ne vietoj, ne laiku.
Nėra čia žvakių ir nėra ikonos.
Tik palaikai negimusių vaikų.
 
Čia laikas nesustoja, o sugrįžta.
Į pačią pradžią. Tašką nebūties.
Blausa aukštai iškėlė savo rykštę,
Ir kilimo raudono nepaties.
 
Ir skobnis menėje nuo valgių nebelūžta,
Statinės greit tuštėja be volės.
Jei suteršėt net savo gimtą gūžtą,
Tai kaip vaikai mylėti ją galės?
 
Kas būta ateity, į praeitį sugrįžo,
Kuri tos ateities nepakartos.
Nebus jau vėliavų, ir pergalių, ir kryžių.
Ir padermės, senų laikų vertos.
 
O kaip beprotiškai tie toliai nusidriekia.
Neišmatuot?  Ir nesuvokt protu?
Bet laužote jau paskutinę duonos riekę.
Ar nepaspringsite? Ar jums ne per kartu?
 
"TIK NUOMONĖ"
 
Taškas dar vis nepadėtas,
Dar nebaigtas sakinys,
Dar bjaurastį negirdėtą,
Viešai išrėkt sumanys.
 
O tu, naivus žmogeliūkšti,
Klausykis šmeižto, svarstyk.
Ateis jam laikas subliūkšti.
Tai bus "tik nuomonė". Tik.
 
PAMIRŠTA EPOPĖJA
 
Laikas graužia lubų tinką,
Lupasi seni dažai.
Gyvenu - kaip man patinka.
Tiktai laiko per mažai.
 
O kiti gyvent ar spėja?
Bet kiti - ne pavyzdys.
Jei pamiršom epopėją,
Kas ją prisimint kliudys?
 
NE TUOS, KUR PRAĖJO
 
Patiko klausyt, kaip langinės braškėjo,
Barbeno į langą lietus...
Ir niekas, o niekas tada netikėjo,
Kad imsim skaičiuoti metus.
 
Ne tuos, kur prabėgo, ne tuos, kur praėjo,
O tus, kur dar liko širdy.
Jau gėlės nuvyto. Jau šalnos rugsėjo.
Žiema greit. Šalta ir skaudi.
 
IEŠKOKIT PRIEŽASTIES
 
Ieškokit priežasties, jei esat nusivylę.
Be priežasties nebūna pasekmės.
Kaip be ugnies ir blynas neprisvyla,
Už pikta nesulauksite sėkmės.
 
Kas mato tik KODĖL, TODĖL neranda.
Sugriūna amžinas judėjimo ryšys.
Juk žinot, kad žaizda palieka randą.
Nelaukit, kol jums dėsnį užrašys.
 
Tvarka ideali. Gamta nelaužo
Savų įstatymų. O mes - be atvangos.
Protingą juk sudeginam ant laužo.
Vis murkdomės. Nekylam ant bangos.
 
Vaizduojamės, kad mes gamtos valdovai,
Nors esam tik niekingi jos žaislai.
Ne ji, o mes jai nešam savo dovį.
Tačiau suvokt tai imam per vėlai.
 
Tas pasipūtėliškas sapiens išdidumas,
Menkystos noras tapt pačiu Dievu.
Toks apgailėtinas. Kaip cigaretės dūmas.
Kaip psichodelinis miražas. Dežavu.
 
LIETUVĖLE
 
Lietuvėle, Lietuvėle,
Kas gi taip tave įvėlė
Į šmeižtus ir skandalus,
Kad net beuodegiui klius?
Argi proto neužtenka,
Kad kasdien klausyt jų tenka.
O naudos? Jokios naudos 
Tie triukšmavimai neduos.
Pašlemėkai, kaip baisu,
Šitaip tikisi balsų.
Įtikėję į skandalą, 
Mes ir patys gausim galą.
Nepraraskime galvos -
Pagailėkim Lietuvos.

ATEIK, KATINĖLI

 
Na, ateik, katinėli, prie manęs prisiglausk
Ir švelniu murkimu ko tik nori paklausk.
Aš suprasiu tave. Aš suprasiu tikrai.
Juk supranta tave ir kiti padarai.
Vieno kraujo abu - ir žmogus, ir katė.
Jeigu kas nesupranta, ne jos čia kaltė.
 
KALBĖKIM
 
Eilėraščio ašmenys, ginantys tautą,
Eilėraščio ašmenys, ginantys kalbą.
Ar leis jie tikėti, ar leis pasikliauti,
Kad esame žodį kaip ginklą įvaldę.
 
Tauta - tai šeima. Amžina, nemirtinga.
Kalba - jos dvasia, jos jėga ir likimas.
Kodėl mums vienybės, tikėjimo stinga?
Visi juk lietuviais mes esame gimę.
 
Klastingų miražų klastingos vilionės,
Kaip godžiai aukų reikalauja jų pinklės.
Jei mes nesugrįšim namo po kelionės,
Neliks netgi vardo. Tik Giltinė linkčios.
 
Kalbėkim. Kalbėkim. Klausyt nenustokim.
Pažvelkim į širdį. Paduokime ranką.
Lyg priesaiką šventą tėvynei kartokim.
O priešą lai dievas Perkūnas nutrenkia.
 
PASUKTOS RODYKLĖS
 
Kai rodys šeštą, bus septynios -
Tik laikrodžiai nepasukti.
Po pusryčių - beveik lenktynės,
Jeigu į darbą nearti.
 
Visi dar kiek apsimiegoję,
Prie laiko  dar priprast reikės.
Sunkiau pakelt bus ranką, koją,
Tik burna linksta prie riekės.
 
Greičiau praalkus pilvas gurgia.
Ir protas dar ne toks aštrus.
Įmeskime į burną spurgą,
Tikrai pasaulis nesugrius.
 
Bet ką sukiojame? Ar laiką?
Ar tik bejėges rodykles
O gal kas nors dėl to paklaikęs
Visai nuo laiko užsisklęs?
 
Atgal