VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

03.30. Dvišakiai slibinų liežuviai

 

Eglė Kirilauskaitė

***

dvišakiai

slibinų liežuviai

godžiai

nuodingais kirviais perkirtę

iš pasalų

įkąs

 

užgijo

nebaigtos eilutės

žodžiais

tik skauda

nukapotas

nebegrojančias

rankas

***

Jų rankos

 

Jų rankas visada nedrąsu liesti

sužeisti baisu

atšaldyti ar ne laiku paleisti

pernelyg stipriai suspausti riešą

įbrėžti nagu ar žiedu

kad neskaudėtų

kad randų neliktų

kad neišteptu kraujas

priešaušrio baltumo pirštų

 

jų rankos

visada nepagydomai trapios

net žiūrėti į jas nedrąsu

kad nenudegintų plėšriai

žemiškas mano

žvilgsnis

ir nepaslystų pirštai

pačiu netinkamiausiu metu

 

jų rankos

visada nepavydėtinai jautrios

net žodžiu jas įžeisti lengvai

galėtų nesubtili mano

rolė

akompanimento statusas

išgąsdinti jas galėtų

vienu neapdairiu apkabinimu

ir rankos slėpsis

ir saugosis

baugu bus žiūrėti

kokios didelės

kokios paklaikusios akys

dangstosi

neapgalvotu ranku gestu

dar pastebės kas

išgąstį

ilgesį

ir netgi

aritmiškai žalią gaisrą

kaip tada

rankos pasiteisins?

 

Jų rankos

visada neprilygstamai

baikščios

lyg drovėtųsi prisipažinti

kokią slepia savyje

jėgą

***

Dedikacija raidei M

 

melancholijai

mūzoms

minorui

melodijoms

Mocartui

 

meistriškumui

mordentams

monodijoms

metraščiams

menui

 

menuetams

manevrams

mįslėms

monologams

muziejams

 

Modernizmui

metaforoms

menėms

miražams

mainams

 

metafizikai

magijai

manieringumui

Monmartrui

 

metonimijoms

metamorfozėms

magnolijoms

mitams

 

makrokosmui

moralei

mažoms

mano

manifestacijoms, mūsų

 

meilei ir

muzikai

ir

 

mezzoforte

momentams

 

monofonijos mirčiai ir

 

mezzopiano

maršrutams

į mus

***

Nostalgija yra tokia relikvija

nepraeinančiai praeičiai atminti,

antikvarinė,

 

muziejininkų pirštų ietimis

įsmigusi

kaip nebylė

data,

 

muziejininkų ietimis –

į prieširdžius,

o vis tik

tebetvinkčioja

kaip užvakar.

 

Nostalgija yra tokia relikvija,

tai - nesėkmingų bandymų seka

 

susigražinti šviesmečiams prarastą laiką,

kuris ir mus prarado,

tik nepastebi,

kad pjesės autorius jam niekad nedavė

net antraeilės rolės.

 

Nostalgija yra tokia relikvija,

toks užsispyręs rankraštis,

mėginantis

apkartusį

siužetą

perrašyti

lūžusia ranka.

 

Nostalgija yra tokia relikvija,

į smėlio laikrodžio trachėją lašanti.

Tai – žirklių geležis,

rūdijanti

ir telefono laidą kerpanti

nuo užpernai,

 

kad nepaskambintum

neatsiprašiusi, kad

aš pamirščiau tavo telefono numerį.

 

Nostalgija yra,

kad pasityčiotų

visi, kas laiko šlovinimu

netiki.

 

Nostalgija yra tokia relikvija,

kiek pavėluotai besiveržianti

citatomis,

juodų suknelių

prieblanda,

sonetais.

 

Nostalgija – tai antkapių malda

už mus.

 

Nostalgija yra tokia relikvija

Groteskiška,

kvėpuojanti ir vaikštanti.

 

Nostalgija yra tokia relikvija,

kurios nėra

***

šilkverpis verpia

šilumą šilko

tykiai trapiu žvilgsniu

o ir pats yra

akių formos

šilkinį tvarstį

sulūžusiai verpstei pagydyti

narsto nedrąsiai

žvilgsniu dosniu

kad tik nesužeistų

ir nesusižeistų

į savo šilku dekoruotus

beržo sūpuoklių namus

kad neįsileistų

ir šilumą skleistų

ir šilumą skleistų

į mus

***

baltas kraujas

negyjančiu chalatu

laša

laša

po lašą

laša

baltas kraujas

ir

tu

ir tu

ir aplinkui

balti vitražai

kupini nerašytų

klaidų

***

dar vienas

rugpjūtis

kažin ką pajutęs

mažiausiai ištyrinėtoje

kūno atkarpoje –

nuo vienos ausies

iki kitos

paauksuoto auskaro

iškritusios akutės

kurioje telpa

visas mano

makrokosmas

ir tu ten telpi

visas

 

kaip apmaudu

***

Atgal