VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

03.25. TIKĖJOME

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Jau manėm - nekartosime klaidų,
Tikėjome, kad protas nugalės.
Bet vėl nusigręžėm nuo savo pažadų,
Jie vėl tiktai vienutėje kalės.
 
Minia vėl šauks plakatais nešina,
Tikėjimas tik liesis per kraštus,
Kvatos tiktai bedantė nežinia,
Slopindama tuos polėkius karštus.
 
Nes niekas nė per jotą nesikeis.
Minia - be smegenų. Ir be idėjų.
Ir tu. Ir tu tik iš savęs juokeis.
Kur mūsų sąžinė ir ryžtas pasidėjo?
 
Kai ką nupirko. Pardavė kai ką.
Kai ką sutraiškė arba pasodino.
Yra. Yra pasaulyje ranka.
Bet jos tikru vardu nepavadino.
 
Jūs manot, kad tas vardas pinigai?
O gal šlovė? O gal valdžios troškimas?
O gal nematomo žvėries nagai?
Aš nežinau. Gal tai - Žmogaus likimas.
 
LUOTAS
 
Ir kam tos mintys eiliuotos,
Jei jos tiktai neramina.
Jos kaip jūroj nutrūkęs luotas.
Ieško uosto, blaškos po minią.
 
Koks uostas, jei nėr net kranto.
Artimi ant molo nelaukia.
Dangus liūtimi jau krenta.
Luotas skęsta. Ar vis dar plaukia?
 
AŠ TAVO MEILĖ
 
Aš tavo meilė.
Ir pirma, ir paskutinė.
Aš tavo laimė,
Kol alsuos krūtinė.
Priimk mane
 Kaip molį neminkytą.
Lipdyk. Gal nulipdysi kitą.
Tačiau atmink -
Aš būsiu tavo vergas.
Tu - karalienė.
Aš - tik tavo sargas.
 
ŽVĖRIS
 
Žvėris ne priešas. Jis tiktai žvėris.
Pats kaltas, jei atidarei duris.
Švelnus jo kailis, malonus murkimas.
Tik patikėk -ir nusigręš likimas.
Jis net su meile sudraskys, suės.
Žvėris. Nėra čia jo kaltės.
Gamta sukūrė žvėrį žvėrimi.
Nors šiaip, ir žmonės žvėriui artimi. 
 
NEPARDUOKIM
 
Šitiek kentėm vergijų.
Ar dar reikia naujos?
Dar žaizda neužgijo,
Nedraskykime jos.
 
Tik apginkime Saulę,
Ne pamėklę tamsos.
Neparduokim už kaulą.
Nei Garbės, nei Tiesos.
 
KODĖL ?
 
Tos eilės ne mano. 
Ne tau jas rašau.
Nors daug kas išmano,
Ko šiandien prašau.
 
Nesako. Nors žino.
Aš irgi tyliu.
Kodėl negrąžino?
Kodėl negaliu?
 
KAIP ATSIREMT
 
Tikėjaus atsiremt į petį,
Kai eiti bus jau per sunku.
Kaip atsiremt į save patį?
Bandau. Bet vėlei susmunku.
 
Kaip atsiremt? Kaip atsiremti,
Kai nieko, nieko nėr šalia.
Bandau dar eit į savo tremtį...
Tačiau matyt,  tokia dalia?
 
NEŽINAU
 
Bijau mąstyt, nes tuoj į galvą lenda
Keisti ir negirdėti pramanai,
Tarsi iš kokio užribio atsklendę.
O gal jie genialūs? Kaip manai?
 
Gal koks žinių portalas man atvertas -
Visų bėdų sprendimų lavina.
Tikriausiai Nobelio kiekvienas vertas.
Bet kam man Nobelis. Man pensijos gana.
 
Dar prideda. Pavalgęs, apsirengęs.
O poreikių kasdien mažiau, mažiau...
Mane patenkina kuklus senjoro rangas.
Bet kaip jauniems gyventi - nežinau.
 
NEKVIESTAS PAUKŠTIS
 
Atskridęs tupi ant tvoros
Toks nematytas paukštis.
Neišskrenda. O už paros
Jo plunksnos ima šiauštis.
 
Ir sako lyg žmogaus balsu -
Čia ketinu perėti.
Ką manote? Tikrai baisu
Tokių svečių turėti.
 
Staiga matau - jau su siaubu-
Jis lesa mano daržą.
Įpykę žiūrime abu,
Bet paukštis nesivaržo.
 
Suklykia taip, kad pagaugais
Nueina mano kūnas.
Ką dar sulesti įsigeis?
O tegu jį perkūnas.
 
Matau, kad užkapos mane.
Jau žiojasi priėjęs.
Bet nubudau, nes kamine
Taip staugė tiktai vėjas.

 

NORS SĖKLOS NESUŽĖLĘ

Kompiuteris lyg žirgas pakinkytas.
Tuoj atsivers poezijos laukai.
Bet ten ne tu. Ten autorius jau kitas.
Ir supranti, kad plunksnos nelaikai.
 
Kažkas ją kitas paėmė, pakinkė,
Kažkas prabyla žodžiais svetimais.
Nauji skaitytojai geros kloties jam linki,
O tu lyg būtum užmirštas ūmai.
 
Bet neatlėgsta net trumputei valandėlei
Skausmingo nerimo su mūzomis ryšys.
Jei niekam nereikės eilių, bent juoko dėlei
Ranka jas nenumaldomai rašys.
 
Tu jau prakeiktas. Tu pardavęs sielą.
Žinai, kad gyvas tol, kol dar rašai.
Nors sėklos tų eilių net nesužėlę,
Bet tu jas sėji. Vaisių neprašai.
 
ARTOJO DALIA
 
Esu tik artojas.
Paliudys bet kas.
Išpančiokit kojas,
Atriškit rankas.
 
Bet jie netikėjo:
Tu kaltas esi.
Ne ten, kur reikėjo
Tu žemę kasi.
 
Kas nors ar užstojo?
Ar gynė nors kas?
Nereikia artojo.
Atrišo rankas.
 
Ir liepė kast duobę.
Čia pat. Nėr vilties.
Čia pat ir nudobė.
Čia pat. Be kaltės.
 
KITAIP DABAR
 
Kitaip dabar mes dangstome makaulę,
Pamiršom brylių fetro skrybėlės,
Balnojam nosį akiniais nuo saulės
Ir džiaugiamės - pažinti negalės.
 
Nei tas, seniai matytas giminaitis,
Nei laiptinės kaimynas, nei kvailys,
Kažkur nesąmonių visokių prisiskaitęs,
Dabar į širdį niekas neįlįs.
 
Bet kaip jie visgi sugeba įlįsti,
Pridergt ir dar prišaukti ten kitus?
Mąstau. Tai kaip galėjau klysti?
Gal aš per daug kvailystėms pakantus?
 
Tikėt, kad Kiaulės metai pramogauja?
Bet horoskopais žaist neketinu.
Gerai pažįstu tą veidmainių gaują,
Kuri tik spekuliuoja likimu.
 
KAS SLEPIA?
 
Kodėl ne visiems žinotina
Kilmė amžinos ugnies?
Marija karalių motina,
Iš Dovydo giminės?
 
Dieve, kas mus augino,
Kad vartom tėvų karstus?
Kas slepia ietį Longino?
Kas slepia senus raštus?
 
Jau trečią tūkstantį metų
Pradėjom akli, kurti.
Kodėl mes savęs nematom?
O gal ta tiesa - karti?
 
KUR IŠMINTIS GYVENA
 
Ko jūs veržiatės įkopt į Everestą?
Nieko rasti ten nebepavyks.
Tai, ko ieškote, seniai jau buvo rasta
Bibliotekoje pilies keistuolio Iks.
 
Inkunabulai, senovės manuskriptai,
Pergamentai, metraščiai seni.
Plokštės, skirtos kardinolų kriptai.
Mokykis, skaityk, kol gyveni.
 
Nuorašai hebrajų, graikų, sirų.
Ir papiruso pageltę ritiniai.
Gal juose receptas eliksyro,
Kad gyventum jaunas amžinai?
 
Štai arabų tartum megztas raštas,
Knygos iš visų, visų šalių.
Kas gi čia? Ir koks sukūrė kraštas
Rankraštį nupintą iš žolių?
 
Molį, akmenį, net virvę, beržo tošį -
Viską pavertė bylojančiu raštu.
Mes nesugebėtume. Per maža košės.
Veltui net su popierium vargstu.
 
Raštas jau praranda savo vertę.
Dingo rašalas, plunksnakočiai. Graudu.
Galime skaityt, kas buvo tarta.
Bet dabar - prasmės neberandu.
 
Kviesčiau gal į biblioteką seną.
Atrakinčiau girgždančias duris,
Ten, kur knygoj išmintis gyvena,
Betgi kas jos pasisemt išdrįs.
 
TOLIMOJO PLAUKIOJIMO KAPITONUI
BROLIUI VYTAUTUI
 
Tau vandenynas buvo lyg namai.
Jį net už žemę daug labiau mylėjai.
Tu visą amžių jūroj gyvenai,
Kitaip gyventi, broli, negalėjai.
 
Kadais abu ant denio. Mes abu.
Virš jūros saulės diskas toks raudonas.
Bet štai verdiktas - jūra man tabu.
Aš sausumoj. O Tu jau kapitonas.
 
Mylėjau jūrą. Ir dabar myliu.
Didžiuojuosi, kad mes ir jūros broliai.
Tai kas, kad aš einu kitu keliu.
Man liko brangūs vandenyno toliai.
 
Už viską aš dėkingas liksiu Tau.
Už jūrą. Už eilėraštį. Už Viltį.
Aš, kapitone, viską supratau.
Dar kartą leisk ant denio man pakilti.
 
Nuo jo pasaulis toks platus platus.
O žemės aistros menkos, nereikšmingos.
Išplaukia mūsų laivas pro vartus. 
Aš jūroj. Su Tavim. Aš toks laimingas.
 
MANA
 
Krito ir krito mana
Žydams keliaujant per dykumą.
Kam mums, laisviems, aimana?
Reiškia, kad baisiai išdykome.
 
Geidžiame, kad iš dangaus
Kaip Biblijoj kristų gėrybės.
Betgi jų niekas negaus -
Gamtos nustatytos jų ribos.
 
Dirbkim. Ir vaisiai subręs.
Visko juk šiandien pakanka.
Baikime kelti audras,
Triūsui ištieskime ranką.
 
Atgal