VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

03.18. VISKAS KAIP VAKAR

 

Kęstutis TREČIAKAUSKAS
 
Meilės liepsna širdy,
O tu ar mane girdi?
Viskas kaip vakar, viskas kaip vakar,
Nors viskas jau praeity.
 
Plauna lietus gatves,
Jis tuoj į namus parves.
Viskas kaip vakar, viskas kaip vakar,
Aš vėlei lauksiu tavęs.
 
Užgesęs jau židinys.
Tiktai širdy ugnis.
Viskas kaip vakar, viskas kaip vakar,
Tu nebaigtas sakinys.
 
JAU BUS PAMIRŠĘ
 
Kai medis kops į viršų
Iš mano pelenų,
Visi jau bus pamiršę,
Kad aš dar gyvenu.
 
Eilėraščių palaukėse
Ir jūrose žiedų,
Kur amžinybė laukiasi
Jaunystės pažadų.
 
Nuskris lyg paukštis vėjas,
Griaustinis sududens,
Aš būsiu neišėjęs
Iš pilnaties rudens.
 
VISKAS TAIP PAPRASTA
 
Viskas taip paprasta ir sudėtinga,
Ištisą naktį sninga ir sninga.
Atėmė sniegas ir naktį , ir miegą,
Viskas pavirto, pavirto į sniegą.
Viskas jau balta. Tik sninga ir sninga.
Būk, mano meile, būki laiminga.
 
KALIAUSĖS IR ŽVIRBLIAI
 
Plevena skudurais kaliausės
Tarp vyšnių ant aukštų pagaikščių,
O žvirblis jų neatsiklausęs
Iš nuostabos net ima aikčiot.
 
Brolyčiai, čia tik paikos lėlės.
Jos rankų nei akių neturi.
Palesti vyšnių smagumėlis.
Žmogus mums priedangą sukūrė.
 
Kiti tai paukščiai išsigando,
Kaip mat iš baimės išlėkiojo, 
O mums kaliausė neįkando.
Ir nepagaus - neturi kojų.
 
Špokai tik žiopso net nustėrę -
Koksai tų žvirblių įžūlumas.
Kodėl nė vieno nenutvėrė?
Ir sargas tyli lyg suglumęs.
 
Kodėl tiktai keistai žvairuoja,
Nerėkauja ir jų negaudo?
----------------------------------------

Žvirblelių pulkas čiauška, groja 
Ir sutupia linksmi ant šiaudo.
 
BET TU MYLĖK JĄ
 
Visi mes esame iš tos senos sodybos.
Gal ją ne kartą atminty radai?
Bet taip išnyksta tautos ir valstybės,
Nugrimzta užmarštin net jų vardai.
 
Ant jų kapų naujus kelis nutiesia,
Išauga miestai, sušlama miškai.
Ar tu ne savo namuose jautiesi?
Ar kitą žemę sau pasirinkai?
 
Sodybą seną net gandrai pamiršo.
Joks paukštis ten nebesuka lizdų.
Išdraskė laiko vėtros ją įniršę.
Bet tu mylėk ją. Nedraskyk žaizdų.
 
VIENINTELIS NORAS
 
Eketėj išnyra lydeka.
Didelė, riebi, raina, dantyta.
Prašo pamaitint ją, nors tu ką.
Duodu mailiaus jai ir visa kita.
 
Ko tik nori, to prašyt gali,
Sako man tas upės krokodilas.
Kas čia? Pasaka Abu Ali?
Bet prisimenu, kad puspadis nudilęs.
 
Tad sakau, suremontuok batus.
Ir kaip mat nauji ant mano kojų.
"Dar gali prašyti du kartus".
Bet tuos du kartus aš jums aukoju.
 
Ko širdis tik įsigeis. Prašau.
Namo, milijono arba proto.
O gal dar kas nors į galvą šaus?
Tarkim, kad nesėstumėt už grotų...
 

 

Atgal