VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01.24. LYRINIAI EILĖRAŠČIAI

 

Albinas DEGUTIS

 

GERAI, KAD NEGIRDI

Kaip ilgiuosi  kelių mylimų,

jų nepasiekia jau mano kojos,

pasiilgau skausmingai namų,

kur jaunystei dienas paaukojau.

 

Nebeliko romantikos tos,

niekas jau manęs ten nebelaukia,

laikas pasakos neatiduos,

man uždėjęs šiandieninę kaukę.

 

Jau seniai nebėra ten tėvų,

kurie saugotų gimtąją gūžtą,

nebeliko pėdų ten savų, –

ak, kaip greitai gyvenimas dūžta!..

 

Kaip toli aš dabar gyvenu...

Tik sapnai savo fonduose mena

vaiko atmintį žingsnių anų,

jie tiktai man vieni nepaseno.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Metai slepiasi mano širdy.

Ji kone Tavo amžiaus jau tapo.

Tai gerai, Mama, kad negirdi,

kaip verkiu aš prie Tavojo kapo...

 

 

SENA  DAINA

 Ant kalno karklai siūbavo...

  Lietuvių liaudies daina

 

Ant kalno karklų augant neregėjau,

tačiau folklore jų visur gausu

ir tu supi šakas lanksčiai jų, vėjau,

ir kalbam suvalkietišku balsu.

 

Tava daina man iš basos vaikystės

ir šiandien primena anuos karklus.

Naivioj fantazijoje išsivystęs

jų posmas žodžiams dar ilgai paklus.

 

Ir tu vis netikėdamas tikėsi

brangiu ir artimu širdies balsu,

kad karklai tie siūbuos aukštai pavėsy,

nors šiaip jų pievų pakraščiuos gausu...

 

 

*                    *                    *

 

Ratą mintys kaip gandras apsuka

viršum mano tėviškės kluono

ir žavioji vaikystės pasaka

kvepia vėl man Mamytės duona.

 

Vėl vaikystė basa sugrįžta

ir regiu savo mažą kiemelį

ir jaučiu šiandien tolimą ryžtą,

kuris ranką paduoti vėl gali.

 

Ir jis rūpesčius vaiko veda

į svajonių pasaulį platų

ir, apsukdamas gandro ratą,

iš aukštai jauną senį mato...

 

 

*                    *                    *

 

Esu barkūnas pakelėj prie griovio,

dar laiko žagrė aplenkė mane,

tad daugel metų ten įaugęs stoviu,

pusiau budėdamas, pusiau sapne.

 

Atkaklios šaknys žemėj įsikibę

ir kūnas atželia kasmet kantrus,

nes jo gajumą ir jėgos stiprybę

tu, mano žeme, girdai nuolatos.

 

Ir aš, tau ištikimas ligi šiolei,

jog  grūdini jėgas gimtoj šaly,

kad man, lietuviškojo lauko žolei,

prigijus meilė tėviškei gili...

 

*                    *                    *

 

Čia sunkios, čia vėl linksmos

man painiojasi mintys.

Kol kas trapus, bet linksiu

ir kojos viltį mindys.

 

Kur ganos raidės baltos

kur laukiantys arimai,

kur Dievui skamba maldos

ir tu prie kryžiaus rymai.

 

Trumpėja dienos – šliūžės,

mat kelio galas matos,

manas pėdas užbrūžins

eilių negudrios natos...

 

*                    *                    *

Aš atpratau jau visiškai rašyti,

o jaunos mintys grįžta atgalios

ir jų jausmai neišsakyti šitie

dar vis kilnoja graudžiai vartelius.

 

Ir kas iš to, kad  dūstu pavėlavęs,

gal pusamžiu, o gal ir dar daugiau?

Subrendau gaigalu apsiplunksnavęs,

mat  laisvu stilium per dienas  plaukiau.

 

Pakampėj vegetuoju visą laiką....

Taip ir esu nesuprastų  jausmų,

kurie mane kaip šeškas paukštį laiko

ir graužia sąžinę neužbaigtu teismu...

 

NIEKO  METAMORFOZĖ

Manęs darnebuvo

Alyvos žydėjo...

Salomėja Nėris

Manęs nebebuvo ir aš nebijojau,

nes Niekas tūnojo tylus ir tamsus,

nekeldamas džiaugsmo ir jokių pavojų –

be melo,

be galo,

pradžios ir tiesos.

 

Tas Niekas tylėjo,

manęs nemylėjo,

tik skriejo atomais kažkur erdvėje,

o Saulė jam švietė ir žvaigždės žydėjo,

bet aš neregėjau

to visko, deja.

 

 

 

Tik aš nežinojau, kad irgi ateisiu,

iš Nieko pavirtęs mažu žmogeliu,

kartu su gyvybe įgausiu daug teisių,

kuriom dar lig šiolei naudotis galiu.

 

Bet šmėkštelės lyg meteoras padangėj

man mano gyvenimas ir niekada

nejusiu, kad Žemėj buvau apsilankęs,

tik neš mano Nieką tamsoj planeta.

 

Kiti virs atomai žmonėm ir vėl džiaugsis

iš Nieko atėję gyventi namo,

nes Dievo stebuklų stebuklas didžiausias

globos juos visus čia savu gerumu.

 

 

Taip suksis šis ratas aplink didį Nieką,

kol liks Visata su mūs Žemės karstu,

tik žvaigždės plaukuos jos pustys juodą sniegą

ir tirps tarp galaktikų pirštų

karštų – – –

 

 

LAIKINUMAS

 

Viskas gyvenime laikina –

laikina visa žmonija,

visus amžinybė sveikina

keliaujant į mirtį su ja...

 

Čia laikinos pievos ir upės,

laukai ir miškai dideli,

laikas viskuo pasirūpins

Ir nieko pakeist negali.

 

Laikina visa žemė mūsų

su savo žavia gamta.

Palaimintoj pasakoj  mūzų,

žūtin ritasi planeta!

 

Šeši žemynai ir jūros,

ežerai ir aukšti kalnai,

karštos dykumos, sniegai purūs –

nieko nebus amžinai.

 

 

 

Visi mes gražiai iškeliausim,

kartų kartos ištirps nebūty,

išnyks pasauliai galiausiai

galaktikų praryti.

 

Kitur gims vėl nauja gyvybė

keisis feniksai ir pelenai,

nes jie mirtyje visad slypi,

bet tu to nenumanai.

 

Ir ratas šviesmečiuos tolinas

gyvybės tąsos laikinos,

iš tolo atrodantis molinas

bekraštės Visatos delnuos.

 

Todėl laikinumas atgijęs

amžinai suks tolybių ratus

ir mūsų žmogiškos žymės

milijardmečiuos pasikartos.

 

Laikinumas niekad nemiršta,

tik virsta bendru substratu,

jo atomų gyvų visur tiršta

ir jie lekia tolybių ratu.

 

Dėl to laikinumas vis gema,

kad vėl numirtų, tačiau

jo prasmingą dievišką dramą

suprasti protu mečiau.

 

Jokie fantastai nežino,

kur pradžia ir kur pabaiga, –

dar neišrasta laiko mašinų*,

nes mintys stingsta staiga...

––––––––––

 Knygą „Laiko mašina“ („The Time Machine“) 1895 m. sukūrė anglų rašytojas,   fantastas  Herbertas Velsas.

 

 

*                    *                    *

 

Kad ir pasenę  – būkime jauni,

užtraukim dainą, kad aplink skambėtų,

tada gaji bus mūsų giminė

tikrų, o ne verkšlenančių poetų!

 

Išveskim mūzas šokti rateliu, –

pavasariu plaukai jų visad kvepia,

apsvaikim pienių vynu tuo žaliu,

gėrėkimės jų grakštumu nustebę.

 

Tik tikintys optimizmu svaigiu

įveikia negandas kaip šiltą vilną,

žvilgsniu žibučių mėlynų akių

gyvenimą matydami prakilnų.

 

Nebūsi sotus duona niekada,

jei tu daugiau nepastebėsi nieko,

jei ta pati pabodusi gaida

bus monotoniškai sausa patieka.

 

Tiktai jauna širdis su patosu

krūtinėje augina sėklą brandžią

ir stengiasi ji iš  jėgų visų,

ir pergalingai atradimą švenčia.

 

Tad likime jauni mes kaip daina,

ir skriskim į planetą neregėtą, –

ribų juk menui niekad negana,

jei ugdo jis dainuojantį poetą.

 

 

PABAIGOS  NETURINTIS  DARBAS

 

Tai gražiai sijoja Laikas mus grasus,

girnos sunkios smulkina, versdamos į miltus.

Nepaliks nė vieno. Sužiaumos visus.

Išrikiuotos eilės jų maišų vis pildos.

 

Šitas darbas vyksta čia be pabaigos –

dieną, naktį, žiemą, vasarą žmoniją

tai smagiai šienauja dalgis tas baugus –

giltinė besotė dieną naktį  ryja.

 

Bet kiti vis gimsta. Džiaugiasi maži.

Rodos jiems, kad viskas tęsis taip be galo.

Pasaka visus juos pakeri graži,

kolei teismo nutartį  jie atlikt privalo.

 

Žinom ir suprantam. Manome tiktai,

kad tai  vyks negreitai... Mąstome ką kitą,

tačiau girnos sukas, trindamos lėtai,

traukia mus į gerklę, gilią išžiodytą...

 

 

*                    *                    *

 

Gerai, kad daug kvapnių gėlių –

jos man kaip meilė šventos,

vienodai jas  visas myliu –

gražuoles iš legendos.

 

Dievulio sukurta gėlė –

eiliuotojo kolegė

ir prasikalst jai negali,

nes jinai viską  regi.

 

Ji jaučia skausmą visada

nes žmones ji supranta,

gėlė – tai fėja nekalta,

kuriai  dainuot man  lemta...

 

 

POEZIJOS  PLANETA

 

Nukakt  į nuostabią Poezijos planetą,

savaime aišku, gali nebe kas, –

tokių žmonių tarp mūsų esti reta,

bet visad verta išbandyt jėgas.

 

Šis skrydis būna visiškai kitokis,

nei įprastųjų kosminių laivų,

ten daug kūrėjų, na o čia žinokis

tik vienas, bet užtat baugiai žavu! 

 

Ten vadovauja kolektyvai gausūs,

tačiau pavojai slypi dideli,

o tavosios  – eilėraštinės dausos,

kurias pasiekt drąsiausiai

vis gali.

 

Ir skrisi ten, kur sąmonė vairuoja,

kur vis nauji atsiveria keliai, –

pats sau konstruktorius, pats sau herojus

ir skrydis visad baigsis stabiliai.

 

Tik sėsdamas į laivą susikurtą,

maršruto nežinosi niekada

nes tik apytikriai suvoksi, kur ta

slaptinga, mūzų užburta, vieta.

 

Užtat įveikęs plunksnos meno kelią

žavėsiesi keistuoju peizažu,

kuriuo nemokamai visi gėrėtis gali,

kur visada viliojančiai gražu!

 

 

EDUARDUI  MIEŽELAIČIUI

 

Poetas kūrė dieviškas eiles,

fantazijos pasauly pasiklydęs,

svaigias it meilė, kaip dangus gilias,

ir jų dėka jisai patapo didis.

 

Poetas ilsis po didžių darbų,

bet posmai Jo mums kilnų kelią rodo.

Jo karalystėje svaigu ir aš skubu

iš ten vis semtis žydinčią paguodą.

 

Poetas tas – nepaprastas Žmogus,

dievų apdovanotas gėrio burtais,

ir Jis ilgai mus savo lyra guos

ir kvies po vėliava Jo nuostabiąja burtis...

 

 

DU SATYRINIAI EILĖRAŠČIAI

 

1. SENIAI  RAŠYTO   EILĖRAŠČIO

LYG  IR  ŠIOKS TOKS  PAPILDYMAS

 

Aš esu zakristijos pelė,

man kiekvienas šešėlis įtartinas, –

nereikli, pasislėpus, tyli,

nes vis rodos, kad katinas

artinas.

 

Krebždenu

tarp spintelių senų

ir mintu trupinėliais nuo stalo,

taip vargingai, kukliai gyvenu

vegetavimą nelegalų.

 

Riebios žiurkės brangiam sandėly

ryja viską, kas ten sudėta,

tiktai aš, užguitoji pelė,

nemiegu, man baugu na ir... gėda.

 

Nieko bendro su jom neturiu,

bet valdžia visada mane skriaudžia

 

 

ir įstatymų kumščiu svariu

dažnai skaudžiai 

vis baudžia

ir baudžia.

 

Mat valdžioj tupi žiurkė pikta

ir mane, tą bažnyčios pelytę

(antstolės akiniuota

kakta),

stengias gyvą suėst ir praryti!

 

Tokia mūsuos tvarka amžina –

didis mažą visur visad teisia, –

seimo žiurkių godi pamaina

kelia grėsmę pelių tautai baisią!

 

 

2. EILĖRAŠTINIS  LIURBIS

   A. B. K.-1

Eilėraščius jis kepa lyg blynus.

Deja, jų valgyt niekam nesinori.

Tas patiekalas baisiai neskanus,

gramu net nepadidins posmų svorį.

 

Matuoja grafomanas skiemenis visus,

žodynais apsivertęs iki kaklo, –

iš kur „kūrėjui“ tiek kvailos drąsos?

Akiniai niekad neišgydys aklo !

 

Per telefoną renkasi rimus,

visus pažįstamus įkinkęs į kūrybą,

žodžius visaip dėlioja neramus,

o jie neklauso – griūva, puola, kliba.

 

Minčių nėra. Sausi it stagarai,

parazituojantys kaip beržo pintis,

tie žodžiai surikiuoti negerai,

temoka viens kitam po kojom pintis!

 

Epitetai klaikiausiai iškošti,

o juk jis savo disonansu odę kurpia!

Pilnėja blynų atgrasi lėkštė,

parodydama valgytojams liurbį.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

O Dieve mano, saugok nuo tokių

menkystų arogantiškos kloakos dvoko!

Jokių jausmų ir prošvaisčių jokių,

geriau grožėtis jau karalium nuogu!

   

 

 

 

*

Atgal