VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

01.10. ŽMOGAUS ESMĖ

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
 
Žmogaus esmė - jo begalinis noras.
Troškimas gaut daugiau nei jam reikės.
Tai taip svarbu - lyg kasdieninis oras.
Ir aš juk toks. O tu ne to tikies?
 
Parodyk tą, kuriam užtenka visko -
Ne vien tik duonos, turto ir šlovės.
Net mirusieji geidžia obelisko,
Gal mano bus gyvi, kol jis stovės?
 
Bet visa tai - beprasmiškas žaidimas.
Tie polėkiai - jie nieko neverti.
Žmogus numiršta vos tiktai užgimęs,
Jam tik vaidenas - tikslas jau arti.
 
O viskas tolsta, nyksta kaip miražas,
Nes kuo daugiau, atrodo vis mažai.
Tu bėgai, dirbai sunkiai, įsiręžęs,
Bet vėl į nebūtį. Į nieką sugrįžai.
 
VISKAS JAU BUVO
 
Žino, kad sprogo. Kodėl, dar nežino.
O gal niekada nežinos.
Protą paskolino, bet negrąžino,
Gal jį kaip žemę kilnos.
 
Viskas po simboliais, kodais paslėpta,
Magiškų skaičių kerais.
Eis gal į ten , kur  ir buvo paliepta.
Grįš, bet atgal nepareis.
 
Garsą pralenkus, daug kas sulėtėja,
Jau net savęs negirdi.
Kaip Pigmalionas pamils Galatėją,
Jei abstinentai girti.
 
Rankos per trumpos, bet proto čiuptuvai
Graibo erdvėj prišnerkštoj.
Kam mums tie kvantai, pulsarai, lėktuvai...
Viskas jau buvo. Rytoj.
 
DAR PRISIMENU
 
Dar prisimenu, kaip slėgė sūrį
Ir mama, ir tetos, ir kaimynė.
Šiandien tokios patirties neturim,
Net darže retai jau kvepia kmynai.
 
Šiandien daug ką, daug ką jau pamiršom.
Karvės pienas - lyg vanduo iš čiaupo.
Tiktai kainos ropščiasi į viršų.
Gal todėl, kad esam užsičiaupę?
 
Kiūtinam tylėdami pro šalį,
Nematydami, kiek bjaurasčių sužėlė.
Ar yra, kas pasakyti gali,
Kur ta šildžiusi mus džiaugsmo valandėlė.
 
ŽODIS
 
Tikriausiai mūsų žodis nebrangus.
Jis kartais nei į mietą, nei į tvorą.
Jo pripažint nenori net dangus.
Daug kas ir tai matyt prarado norą.
 
Kai žodis tampa kūnu, tik tada
Pasauly grožis ir gyvybė atsiranda.
O tuščias žodis... Gal tokia mada,
Kad be prasmės jis tartum dulkė skrenda.
 
KUR VĖŽIAI ŽIEMOJA
 
Kur vėžiai žiemoja, 
Aišku, nežinai,
Bet draugai tau moja
Iš toli tenai.
 
Ir visai nerūpi,
Kur vėžiai žiemos,
Leda tirpsta, trupa,
Jau nebus žiemos.
 
Jau ne rogių kelias,
Kur namo grižai,
Laukas žalias, žalias,
Kam tau tie vėžiai.
 
PASITINKA JŪRA
 
Pasitinka jūra
Siautulio pilna,
Iš už kopų žiūri
Gimstanti diena.
 
Ir pražysta smėlis
Saulės gintarais,
Ošia jūros mėlis,
Taškos sūkuriais.
 
Jos bangu užlieta
Platuma gili,
Kaipgi nemylėti
Jūros negali.
 
KRITIKUI
 
Klausyk, garbus eilėdaros tyrėjau,
Dabar aš tiesiai pasakysiu tau.
Nerūpi man nei jambai, nei chorėjai,
Ne apie tai rašydamas mąstau.
 
Kokių velnių teorijai tarnauti,
Skaičiuoti metro skiemenis... Ne, ne.
Man neįdomūs mąslūs internautai,
Todėl palikite ramybėje mane.
 
Ir nesakykite: "Čia autorius norėjo..."
Ką aš norėjau, tą ir parašiau.
Bet jeigu noras jiems dar nepraėjo,
Tai tegu mala liežuviu, tačiau...
 
Tegu jie nevaizduoja visažinių.
Kūryba man - gyvenimo druska.
Rašau ne jiems, tik vienas Dievas  žino,
Kas rašo tas eiles mana ranka.
Atgal