VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

12.01. SKUBU Į TĖVO PILĮ

Kęstutis Trečiakauskas

 
 
Skubu į seną mano tėvo pilį,
Žinau, sugriovė ją, bet aš skubu,
Kur protėvių dvasia mus saugo, myli,
Kur šventė tarp kasdieniškų darbų.
 
Surasiu čia raudoną mūro plytą,
Kas liko iš garbingos praeities,
Tik balos telkšo, nors seniai nelyta,
Nejaugi čia ką nors dar rast tikies?
 
Akis užmerkiu ir nuo aukšto kuoro
Matau, kad vėliava su Vyčiu dar gyva.
Jau nieko kito nebetrokštu ir nenoriu,
Kad tik gyvuotų amžiais Lietuva.
 
BIJAU
 
Kai į pasaulį atėjau,
Bijojau tik tamsos.
Kas atsitiko? Šiandien jau
Bijau tiktai tiesos.
 
Nebėgu šiandien nuo tamsos,
Bet bėgu, bėgu - nuo tiesos.
 
ŽMOGAUS VERTĖ
 
Sakyk, už kiek mane sulygai?
Patenkintas? Vargu.
Žmogus parduodamas per pigiai,
Bet pirkti - per brangu.
 
Žmogaus vertė tik dyla. dyla...
Dėl to tikriausiai kainos kyla.
 
ŽYDĖS PAPARTIS
 
Toks pat sekmadienis. Bet mes jau ne tie patys.
Žydės papartis Joninių nakty.
Leisk atsiremt į tavo gležną petį.
Kodėl mes jau ne tie? Kodėl kiti?
 
Trumpa naktis net bluosto nesumerkia.
Kaip ir gyvenimas - tokia trumpa naktis.
Kažkas prie upės juokiasi ar verkia.
Ir mus jau pasitinka netektis.
 
Nereikia. Praradimų neskaičiuokim.
Sugrįžkime į šventę tos nakties.
Apsikabinkime ir vėlei išbučiuokim.
Tik praeitį. Be mūsų ateities.
 
TOS MĖLYNOS PLUNKSNOS
 
Prie medžio žalios paunksnės
Įsidrąsinęs kėkštas tupia.
Tos mėlynos paukščio plunksnos
Man velniškai kelia ūpą.
 
Tyliu. Bijau išbaidyti.
Net sąla širdis. Taip gera.
Jau kubilas baigia rūdyti,
Bet paukštis taip godžiai geria.
 
NEGALI  BŪTI
 
Neįtikėtina, bet plytgalis nukrinta,
Tiesiog keistai praeiviui ant galvos.
Ir apskritai, juk viskas, kas nerimta,
Ateina į pasaulį be kovos.
 
Negali būt, kad debesys nemąsto
Ir kad akmuo visai be smegenų,
Tačiau minčių, kur kas didesnio masto,
Įbrukti jums visai neketinu.
 
Todėl mąstykit patys. Kiek tik lenda.
Gal gims kas nors tikrai genialaus.
Bet ir tada turėsit rasti landą,
Nes niekas jūsų žodžio čia nelauks.
 
KAS TAU, ŽEME ?
 
Gal kas mirė? Gal kas nors pradingo?
Toks nenusakytas jaudulys.
Niekur nematau veidų laimingų,
Žmonės suka žvilgsnį į šalis.
 
Epidemija ar karas prasidėjo?
Ar pasaulio pabaigos pradžia?
Dar širdis taip niekad neskaudėjo.
Tyli Dievas ir žmonių valdžia.
 
Keista. Niekas nekelia ragelio.
Tuščios gatvės, uždengti langai.
Bet tikrai, juk šitaip būt negali.
Žeme, kas tau? Žeme, kur dingai?
 
NEBUVO PERGALĖS
 
Kam šitie pergalės neįgalios saliutai?
Nebuvo pergalės. Nebuvo nieko šventa.
Tik kraujo, kulkų, neteisybės liūtys.
Ne dėl žmogaus kariauta ir gyventa.
 
Munduras suteptas apsunkęs nuo medalių,
Begėdiškai blefuoja trubadūrai.
Tik žuvusieji atsikelt negali,
Rūsti tiesa po žemėm atsidūrė.
 
Kažkur dar mėtosi kareivio bato aulas.
Rūdija šalmas kulkų suvarpytas.
Ir varnos bando lest kareivio kaulus
Kažkur prie Salingrado ar Upytės.
 
Jų nepalaidojo. Jų kažkodėl nerado.
O gal tiesiog ir niekas neieškojo.
O kiek tokių - ne tik prie Stalingrado.
Už ką gyvybę jie? Už ką aukojo?.
Atgal