VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.16. KAIP MAN TAVE MYLĖTI

 
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
 
 Nueičiau į margą klėtį,
Bet ją ištampė po rąstą,
O kaip man tave mylėti
 Ir kaip man tave surasti.
 
Lyg baisiai audrai praūžus
Čia riogso tik skiedrų kaupas,
O koks tas baisus gegužis,
Tad melskis neatsiklaupus.
 
Stovėk ir kalbėki maldą,
Bet dar geriau prakeikimą-.
Kas tie, nekviesti atsibeldę,
Nejau jie pakeis likimą?
 
O kaip man tave mylėti?
Pirmiausia turiu surasti.
Tiktai atstatysiu klėtį,
Jau šiandien pradėsiu ręsti.
 
VĖJAS
 
Ir ko tik šitas vėjas nepridaro,
Kokių tik jis kiaulysčių neprikūrė,
Kaip nukelia lengvai be jokio karo
Kam visą stogą, kam tiktai kepurę.
 
Kai kam jisai tiesiog pašiaušia plauką,
O kitą ir plikut plikai nurengia,
Svarbiausia tai, kad netgi atsiklaupęs
Papūst prieš vėją niekas neįstengia.
 
SKĖTIS
 
Nieko asmeniška. Jie tik laikė skėtį.
Ne virš svečio. Virš savos Galvos.
Kas po to galėtų patikėti,
Kad nelaimėj jie už mus kovos.
 
Pažeistas ne protokolas, mandagumas-
Demonstruojami esminiai jų tikslai.
Ne pasaulio rūpi jiems saugumas.
Tikit jais? Tai klystate giliai.
 
ATEINA LAIKAS
 
Turėjau viską. Net daugiau nei reikia,
Bet visko, ką turėjau, netekau.
Gyvenimas lyg rūkas išsidraikė,
Sudie auksinei praeičiai sakau.
 
Tačiau neraudu ir nenoriu skųstis.
Aš viską priimu lyg žūstantis kare.
Į laimę besiveržiančiųjų spūstys,
O kas už jos? Pažvelkite, aure.
 
Ateina laikas, kai visi pralaimi.
Svarbiausia juk gyvenime ne tai.
Laimėjimas - štai ta didžioji laimė,
Todėl dėkingi būkime už tai.
 
NE SAVO RANKOMIS
 
Ne savo rankomis, ne savo
Jie susikūrė rojų,
Jie tiktai pajamas skaičiavo,
Augino hemorojų.
 
Tauta, ne aitvarai jiems turtą
Baisioj vergovėj krovė.
Vergų tai rankomis sukurta.
Tokia yra tikrovė.
 
Vyriausias vergvaldys kvatoja.
Jis amžinas, nors renkamas.
Tauta už laimę nekovoja.
Ją vergvaldys patenkina.
 
ISTORIJA LYG POKERIS
 
Daug kas istorijoj ir keista, ir netikra.
Net tai, kas buvo vakar, susivėlė.
Sutraiško viską sunkūs laiko vikšrai,
Ne kūnai miršta, miršta mūsų vėlės.
 
Ant aukšto pjedestalo- Praradimas.
Ir Užmarštis. Belieka tiktai plėnys.
Istorija - lyg pokeris. Žaidimas.
Todėl kartojame ne Žalgirį - Pilėnus.
 
TIK SVETIMI
 
O gatvėj -svetimi. ir nepažįstami.
Net ir kaimynų nežinau vardų.
Į kokią praeitį ar ateitį sugrįžtame-
Kai Žemėje gyveno tiktai du?
 
Adomas ir Ieva? Nejau tai buvo rojus?
Bet gal jis žmogui buvo per kartus?
Kol Pažinimo obelis išsikerojus
Atvėrė Žemėn vedančius vartus.
 
Atgal