Poezija
02.19. Ateina ne tik pasidžiaugti, palinkėti. Ateina ir sunerimę
Vaclovas Volkus
Į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį kiekvienas kūrėjas ateina su savo vertybėmis: ateina su meile ir pagarba prisiminti tuos, kurie ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojo savo gyvenimą, -gyvybės kaina ją gynė.
Ateina pasididžiuoti savo tėvyne Lietuva - sąžiningai: dirbančiais ir kuriančiais, puoselėjančiais gėrį ir grožį.
Ateina pasigedę socialinio teisingumo.
Lietuvi!
Nepamiršk tu savo vardo,
Kurio bočiai neapleido -
Negandų sunkiam kely.
Saugok savo tapatybę,
Kaip brangiausiąją vertybę.
Dabarties laisvoj šaly.
Net aklam jau pasimato,
Ką beždžionžmogiai suprato.
Sekti mada svetimų
Su žiniasklaidos pagalba
Darko mūsų būdą, kalba
Tautai daros neramu.
Nepamiršk tu savo vardo.
Kurio bočiai neapleido.
Nuo seniausiųjų laikų
Garsink savo darbščią tautą,
Savo būtį dainą austą,
Iš lietuviškų žiedų.
Ateik
Ateik, nepamiršk, aš ateisiu krantais.
Su tyra širdimi su saulėtais sparnais.
Palydėsim vakares žaras.
Mums lakštingala suoks, aidais atskubės.
Per bemiegius šilus su šešėliais nakties,
Prie žaliųjų Nevėžio krantų.
Mėnesienos tyloj mums sietynai žvaigždžių.
Sužaruos vandeny ant sidabro bangų,
Skaičiuoti baltas lelijas.
Mums vėjelis švelnus tylią dainą sudės,
Iki ryto aušrų, neišduos paslapties.
Kol rytmetis barsto rasas.
Per negandų, audrų metus
Buvai viena tautos kely
Tokia ir liksi nemari -
Trispalvė mūsų amžina.
Aukštai virš Vilniaus, ant pilies,
Atgimusi iš netekties -
Valstybės simbolio dvasia.
Tijūnų niekinta bet tu
Kaip švyturys šalia audrų,
Vilniji laisvę skelbdama
Aukštai virš Vilniaus pastatų,
Budėk daug šimtmečių kartu
Su savo kuriančia tauta.
Lenkiuos prieš tuos kas laisvę gynė
Lenkiuos prieš tuos kas laisvę gynė,
Kas kentė, žuvo be žinios.
Kas kvietė pavergtą Tėvynę,
Aukotis gėriui, garbei jos.
Lenkiuos prieš tuos, kas prievartautas,
Dėl laisvės, sąžinės tautos.
Išliko tvirtas, nepalaužtas,
Lig paskutinės valandos.
Lenkiuos prieš tuos, kurie išdrįso,
Grobikų valiai nepaklust.
Jiems rankų niekšas nesurišo -
Vergais garbė neleido būt.
Lenkiuos prieš tuos, kas laisvę gynė.
Kas krito didvyriais dėl jos.
Kas garbę aukštino Tėvynės,
Nesiekę žemiškos naudos.
Užteks jų posmų
Užteks jų posmų, tauškalų,
Užteks naujovių svetimų.
Poeziją su proza pamaišyti.
Be vaizdo, turinio, minties.
Be meilės, gėrio, be prasmės.
Kas gali ją skaityti!
Matau tai skolinta mada,
Lietuvio širdžiai svetima.
Atbaidanti skaitovą.
Tik ritmas, rimo skambesys.
Aiškumas, paprasta mintis.
Atneš Maironio šlovę.
Jei širdis išsiskiria
Ir saulė šviečia ta pati,
Tie patys spinduliai,
Pavasaris šviesiam lange
Bet šypsos atskirai.
Ir butas, laikrodis tas pats,
Tie patys kambariai.
Ir židinys kaip visada,
Jau spragsi - atskirai.
Kasdienė duona ta pati,
Tie patys jos kvapai
Ir stalas stovi kambary,
Bet riekės - atskirai.
Jei viskas liko, kas tada,
Nutiko negerai?
Neklausk, širdis išduoda tai
Kas buvo šventa jai.
Noriu būti
Noriu būti debesėliu,
Plaukti dangumi.
Ir gaivint žibutės žiedą
Ryto lietumi.
Noriu būti ąžuolėliu,
Miško gūdumoj,
Ir skrajoti aušrai bundant
Vyturio dainoj.
Noriu būti aš upeliu,
Ar skambia rasa,
Noriu girdyt baltą ievą
Žydinčią krante.
Noriu būti spindulėliu.
Saulės delnuose.
Nešti šilumą ir gėrį
Širdimi tyra.
Čia buvo sodyba
Čia obelys, vyšnios žydėjo,
Čia svirtys - daug metų stovėjo,
Čia buvo sodyba gyva.
Ir žirgas ir juodmargės bliovė,
Sodiečio šeimynos šventovėj,
Su vyturio ryto giesme.
Tai kas gi šiandien atsitiko,
Kad joj net gyvybės neliko.
Be šurmulio, garso kieme.
Koks blogis, koks varganas metas.
Ji daug ką per laikmečius mačius.
Jau miršta šiandien apleista.
Ir obelys, vyšnios sunyko,
Dar svirtis palinkus paliko.
Jos laukia sodybos dalia.
Kas atmintį saugos nemarią,
Sodyboj gyvenusių dalią
Kieno ji likimo auka?
Skiriu partizano ryšininkei
Jie viens kitą mylėjo,
Viens kitam pažadėjo.
Neišduoti jaunystės jausmų.
Sakė - laisvę apginsim,
Tik tada mes nurimsim,
Kai liksime be svetimų.
Bet... mylimas žuvo,
Jų laimė sugriuvo.
Bet meilė paliko širdy
Su priesaika liko.
Paliudyt kas vyko
Tėvynės nelaisvės šaly.
Jeigu paklaustų
Jei žmonės paklaustų,
Kur laimė tava,
Nuo ko ji priklauso,
Kur ji paslėpta?
ką tu atsakysi,
Jei tavo širdis
Nuo rūpesčių vargo
Kuprojasi vis?
Kai metai pilkėja
Netekę vilties
Tai siekiai, idėjos
Neturi prasmės?
Donžuano finišas
Toks jis padūkęs buvo šaunus
Ne, ne eilinis, augęs pas mus.
Sakė vienmečiai, tokia atmintis -
Apie jo būtį ne paslaptis...
Aukštas, nuaugęs, gymio dailaus,
Širdžių graužiko būta šaunaus.
Daugel mylėjęs. Daug pažadų,
Žarstęs, žadėjęs, nevengęs jų.
Lyg tuščiažiedis, be kvapo, spalvos,
Bėgo sijonui jis iš paskos.
Toks jis padūkęs buvo šaunus -
Lėkštas, bedvasis žemės gimtos.
Skraidęs be tikslo drugio sparnais,
Vėjais nuskrido metas keliais,
Vyto suvyto veido spalva,
Susiraukšlėjo, prapliko galva.
Liko jis vienas, be atžalų,
Be geradarių smuklės draugų.
Blausi vienatvė liko šalia -
Tarsi gyvenimo viso skola.
Baltieji beržai
Vis skuba upelis šnekus.
Pasvirę baltieji beržai.
Tokią tėviškėlę regiu.
Mane išlydėjo seniai.
Kai metų rūdis nuvalau,
Vėl supas baltieji beržai.
Atrodo, aš vėl sugrįžtu,
Kur augau, kur ošė šilai.
Kur liko jaunystė. Menu
Tą seną malūną krante.
Ir kūdrą. Bangas vandenų,
Ir pievą žaliam slėnyje.
Miela tėviškėlė esi,
Kur slėnis, upelis, beržai.
Šviesi palikai atminty,
Mane išlydėjus seniai.
Nesiderėsim
Nebebijau, nesiderėsiu,
Savęs išduoti negaliu.
Nesislapsčiau kitų pavėsy
Ir nesislėpsiu nuo audrų.
Toks jau buvau, esu ir liksiu -
Tai mano nuostata šventa.
Aš ją paveldėjau. Nė žingsnio
Nebesitrauksiu kelyje.
Aš ją paveldėjau. Ji mano.
Ji priedermė tos giminės,
Kuri daug amžių nesitraukė,
Bet kūrė būvį ateities.
Aš niekada nesiderėsiu
Su savo sąžinės balsu.
O priesaką genties tesėsiu,
Nes dvasią jų kasdien jaučiu.
Ar mums to purvo negana
Kai kryžkelė, keliai nešvarūs,
Neaiškūs ponai renkami,
Vai kas supras, kas tie nemarūs,
Daug metų stovi priešaky.
Niekšybės, tvaikas nedorybių
Nuo pat viršaus lig apačios.
Tiesos rodyklė pasiklydo
Tarp blogio, gėrio ir šviesos.
O svetimas pajuodęs varnas
Jau kranksi ašarom žmonių.
Čia pat pragertas blogio vergas
Normuoja dozę kvaišalų.
Ten gatvės skurdžius elgetauja -
Šiukšlyno, šimtagramio auka.
Tokia pajuodusi jo siela.
Ar dar išgelbėtų malda?
Pakilk, šviesi tautos svajone,
Niekšybių, kyšių pavergta.
Užbaikim kryžkelių dejonę,
Ar mums to purvo negana?
Aš patikėjau
Aš patikėjau tavo saule,
Manoji žeme - Lietuva.
Nesuklaidins jokia apgaulė -
Kad laisvė jos nebetikra.
Aš patikėjau tavo laime -
Gražios lemties šviesia žvaigžde.
Tikiu, padės didi PALAIMA,
Nes kryžius laimino tave.
Aš patikėjau tavo siekiais -
Pagarsint vardą Lietuvos,
Neleist išplėšti laisvės niekam,
Kol tavo sūnūs čia gyvuos.
Ir palinkėjau savo žemei
Sulaukt laimingos ateities,
Nes jos vaikai stiprybę semia
Iš jos didingos praeities.
Atgal
.jpg)
