VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

12.23. RYTAS VERŠVŲ DRAUSTINYJE

Kęstutis Trečiakauskas

 
Veršvų draustinyje geniai jau skelbia rytą,
Sutartinai jų ksilofonai groja,
Lyg sako, kelkimės, dar daug nepadaryta,
Pažvelkite į žalią Kauno rojų.
 
Kaip raitosi upelio gyvačiukė,
Kaip aižo voverės kankorėžio gardumą.
Ir grybai kalasi. Lėtai, po trupučiuką.
Šeškų šeimyna link brūzgyno dumia.
 
O nuo viršūnės viską stebi šarka.
Puošni. Lyg koks frakuotas dirigentas.
Kažkoks žvėriūkštis ruošias keisti švarką.
Dangus virš Kauno saulės iškūrentas.
 
Diena triukšmingai ir linksmai nubunda,
Net tinginį išversdama iš guolio.
Ir viskas juda, skuba, čiauška, dunda...
------------------------------------------------------

Kava. Ir kvapas kepamo raguolio.
 
ŠEŠĖLIS
 
Aš tavo šešėlis. Nepyk, kai tamsu,
Vis tiek aš šalia, su tavim aš esu.
Ir dieną, ir naktį seku iš paskos,
Nelaukiu, kad man kas už tai padėkos.
Aš tiktai šešėlis. Jį turi visi.
O tu, ar žinai? Ar žinai, kas esi?
 
 
DAR RŪPESČIAI  KITI
 
Dar astronautai neskrenda į Marsą,
Dar Žemę slegia rūpesčiai kiti.
Baisiausias jų, kad juodą karo maršą
Raketom groja žmogžudžiai pikti.
 
Šydu siaubingo melo prisidengę,
Nužudę milijonus be kaltės,
Taikos vardu į prarają jie žengia,
Planetai nepalikdami vilties.
 
Kas sustabdys tą kruviną kloaką?
Kada naivus pasaulis praregės,
Kad jau mirtis rytais, ne saulė teka,
O saulė netekėjusi užges.
 
Dar neskubėkite į Marsą, neieškokit
Kitos planetos ir namų kitų.
Kol žemėje mirties lemtingas šokis
Dar laisvas, nesutramdytas raktu.
 
 
MES TIK DALELĖ
 
Kas ten, už tos nematomos ribos?
Kas slypi po skraiste nežinomybės?
Mes čia tartum įkalinti garduos,
Bet svaičiojam, kad kylame į žygį.
 
Prieš ką? Prieš gamtą? Prieš save pačius?
Juk mes mikroninė gamtos dalelė.
Ne tam, ne tam suremkime pečius,
Supraskime- įveikt gamtos negalim.
 
Ji mūsų motina. Mylėkim, gerbkim ją.
Nebežudykim žalio savo būsto.
Jei nesuprasime, ateis diena, deja,
Kai  rytą bus nelemta atsibusti.
 
 
IŠEIS ŽILAGALVĖ MOTULĖ
 
Lyg pradalgės dienos vis gula.
Viena prie kitos, prie kitos.
Išeis žilagalvė motulė,
Tik raukšlės gilės ant kaktos.
 
Paimsi tu grumstą į saują,
Suspausi- vien dulkės byrės...
Bet ar ne per daug reikalauji?
Ir kas tau atleisti turės?
 
Nevirkdyki smuiko be stygų.
Prasmė nebetenka prasmės.
Nelauk, ko seniai nebeliko.
Kas liko, taip pat nugarmės.
 
 
 
KUR PRŪSŲ LIETUVA?
 
Išniekintas net prūsų vardas,
Sulyginti tėvų kapai.
Tik atminimas- laiko sargas
Dar klausia: žeme, kuo tapai?
 
Kur Raminta, kur Lazdynėliai?
Kur Karaliaučiaus žiburiai?
Ar nužudyta prisikėlei,
Ar vėl šventus žodžius tarei?
 
Bet ar išgirs tave pasaulis,
Kadais išdavęs, liepęs mirt?
Ar vėl jis okupanto kaulys
Tylėt ir tos bylos netirt?
 
O mirtina žaizda negali
Užgyt. Ji vis kraujuos, kraujuos,
Kol ėda seną baltų šalį
Nasrai imperijos naujos.
 
 
 
TIK NEATLEISK JIEMS,VIEŠPATIE
 
Nemiręs Hitleris. Ir Stalinas dar gyvas.
Gyvi jų klonai baisesni kur kas.
Tad džiūgaut laikas aiškiai per ankstyvas,
Krauju jie sutepė ne tik rankas.
 
Vis plinta užkratas giliai sužeidęs širdį,
Susirgę sielos jau nebeišgis.
Jie puota kruvina netgi mintis nugirdė,
Kiekvienas jų- žudikas ir vagis.
 
Ak, neatleisk jiems , Viešpatie, maldauju,
Joks išrišimas jau nebepadės.
Jie trokšta tik aukų, vergovės, kraujo,
Pasaulis jiems tik kaltas- be kaltės.
 
Jie stūgauja, kad padarysią tvarką.
Ir grobia, žudo. Kas juos sustabdys?
Pasaulis traukiasi. Pasaulis tiktai verkia.
O karaliauti ima žmogžudys.
 

 

Atgal