VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

11.18. Vakaras su Jonu Graičiūnu

Kęstutis Trečiakauskas

Tas Gruzijos vynas raudonas lyg kraujas.

Pakėlėme taurę, išgėrėm lig dugno.

O priešas nerimsta, ko siekiam, teiraujas

Vėl ruošiasi siųsti į tremtį, į ugnį.

 

Tauta dar gyva. Tiek trypta ir žudyta,

Už laisvę, už meilę, už žodį kovoja.

Įveiks atėjūną, niekingą banditą,

Nors graso, nors tūkstančiai tyko pavojų.

 

Po žaibo sparnu mes visi pažymėti

Gyvent dėl tėvynės, mylėt ją ir ginti,

Ne žūti dėl laisvės, o laisvę laimėti,

Tautos didžiavyrius darbais išauginti.

 

Trojos arklys

Vėl siūlo arklį vargšei mūsų Trojai-

Koks jis puikus, nemokamas arklys.

Apsukrūs tie ne Antikos herojai-

Neleisi, jie pro kaminą įlįs.

 

Danajų dovanos. Pelėkautuose sūris.

Daugybė veltui siūlomos gausos.

O ką sumanė jie? Ir kokį tikslą turi?

Ar Troja išsižiojusi vėpsos?

 

Neimkit veltui brukamo čiulptuko-

Užnuodytas jis mirtina klasta.

Net jei kas nors nuo dovanų nutuko,

Neteko laisvės, laisvė prarasta.

 

Tegu išmoksta Troja apsiginti.

Ir klastą perprasti, ir jauko nenuryt.

Išmokim savo arklį išauginti.

Tik ne medinį. Žinom, ką daryt.

 

Laiko ratai

Kodėl taip greitai sukas laiko ratai?

Bičiulių, giminių kasdien mažiau.

Lyg sniegas tirpsta artimųjų gretos,

Ir to, ir to seniai jau nemačiau.

 

Skambutis. Ir tiesiog nudiegia širdį.

Juk skambina ne šiaip sau paplepėt.

Kaip jaustumės ragelyje išgirdę:

Ryt laidos, gal ateitum palydėt...

 

Rūdyja paliktas lauke noragas-

Dabar net jį užmiršt jau padoru.

Virš miško išlenda mėnulio ragas,

Pamėkliškai suspindęs sidabru.

 

Pirma snaigė

Ant delno nutupdysiu pirmą snaigę,

Nekaltą dar, nesuterštą žmogaus,

Kol jos kanopos kojų nesumaigė,

Tos dovanos iš mėlyno dangaus.

 

Kuris nuo dūmų dar kol kas ne juodas,

Tad ir pirmoji snaigė dar balta.

Kaip amžinas gamtos gyvybės kodas

Beribiame žvaigždėtame skliaute.

 

Pirmoji snaigė. Kaip pirmoji meilė-

Ištirps ir nebeliks jos nė žymės.

Bet bus skaudu ir bus jos baisiai gaila.

Nejau pasaulis irgi pralaimės?

 

Esi tik tas

Su amžium imame vaikėti, o ne bręsti.

Tai gal senatvė- proto pabaiga?

Kodėl atsakymo negalim rasti,

Nors jis kasdien mums blyksteli staiga.

 

Jis tvirtina, jog sendami gudrėjam-

Daugėja patirties ir išminties.

Aš nieko čia įžeisti nenorėjau,

Bet tu esi tik tas, kuo pats jauties.

 

Jei kažkodėl manai esąs beprotis,

 Tai gal tikrai jau trūksta smegenų?

Nereikia kur nereikia keberiotis,

Tik pripažink: aš toks, kaip gyvenu.

 

Žavus tu, lapkriti

Žavus tu, lapkriti, kai šėmas ryto ūkas

Lyg karvės pienas liejas iš tamsos,

O saujos lapų karuselėj sukas,

Visas jas greitai šalnos nuauksuos.

 

Dar kybančias su obuoliais vėlyvais

Lyg puokštės drobėje liepsnojančių žiedų,

Su tavo vėjais šėlstančiais aš gyvas,

Man tavo ilgos naktys ne gūdu.

 

Pats laikas lyg į šulinį panirti

Į sąmonės nesaistomas gelmes,

Tenai  regiu gyvenimą , ne mirtį,

Juk iš tenai visi atėjom mes.

 

Ir vėl bus tuščia

Staiga sustos ir ryto vėjas skridęs

Prie žilstančio galulaukės akmens,

Bet mūsų paliktos nusidabruotos brydės

Primins šarmotą liūdesį rudens.

 

Dar šimtąkart čia lyg sapne ateisiu,

Ieškodamas jau dingusių dienų.

Juk ,kaip ir vakar, esame neteisūs,

Tai ko ieškot paklydęs ateinu?

 

Vėl oš giria ligi dangaus pakilus,

O tau rūpės susmegę pamatai.

Ir obelys. Jau samanotos, tylios,

Kurių žiedų ir vaisių nematai,

 

Vaidensis tik tave auginus gryčia,

Tarsi išgirsi veriamas duris.

Tikėtum gal, bet tyčia ar netyčia

Atlėkęs vėjas prieštaraut išdrįs.

 

Ir vėl bus tuščia. Ir skaudu be galo.

Vėl šmėkščios tik šešėliai praeities.

Jau nesusėsime prie balto tėvo stalo,

Tik vis labiau, tik vis labiau skaudės.

 

Akimirkos amžinybė

Kur aš buvau, kai dar buvau negimęs,

Kur būsiu vėlei, kai manęs nebus?

Ar liks pasauly bent menkiausios žymės,

Kada dvasia anapus atsibus?

 

Gal sapnas daug svarbiau negu tikrovė?

O gal tikrovė sapnas be ribų?

Kuo mintys šiam pasauly pasikliovė,

Kas buvo sąmonei, ne pojūčiams svarbu?

 

Nubundame tada, kada užmiega

Tos penkios gijos jungę su žeme?

Ar vėl išvystame pernykščių metų sniegą,

Ar tą, kur snigs Kalėdų laukime?

 

Ir praeitis, ir ateitis- tik mirksnis

Su amžinybės ženklu omeny.

Kai supranti- negimsi ir nemirsi.

Tu tik akimirką per amžius gyveni.

 

Atgal