VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.07. Pabūk džiaugsmu, Pabūk viltimi... (Stasė Želvienė)

“Mokytojas kūrėjas – didelis mokyklos turtas, jos pasididžiavimas”, -  sakė rašytojas, žurnalistas Antanas Bieliauskas, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio” draugijos pradininkas. Šiemet sukanka 30 metų, kai buvo išleista poezijos rinktinė „Pabūk džiaugsmu”. „Lietuvos aido“ redakcija siūlo skaitytojams „Spindulio“ draugijos narių kurtos poezijos.

Kuri gėlė gražiausia?

Rita Bijeikytė Gatautė. Klaipėda

Skruzdė ar žmogus?

Ta pati dulkelė,

Žvelgiant iš kaleidoskopinių tolių.

Tik persmelkiant iš Aukštybių,

Supranti prasmę „Ora et labora“.

 

Tulpė ar alyvos?

Kuri gėlė pavasary gražesnė?

Širdies gėlė yra gražiausia –

 

Poetas pakuždėjo man į ausį tyliai.

 

Širdies gėlėm išpuoši visą krantą,

Begalybės link tiltus eilėmis išklosi.

******

Ruduo

Zina Bražinskienė. Alytus

atsipeikėjom

po rugsėjo šoko

 

tik  beprotystėj

dar blaškosi

vasaros paukščiai

nesupratę rudens

 

negali išskrist

nėr danguj

rodyklės

kur pietūs. 

 

Rudens parke

Danielė D’Erceville. Klaipėda

Žydi rožių ežerėliai

Tyliame rudens parke,

Raibuliuoja skaisčiomis spalvomis.

 

Medžiai kas akimirką vienišėja –

Vasaros pėdsakus žemei

Lapų blyksniais palieka.

 

Žydi rožių ežerėliai, -

Žiedų rasose ridena

Rudens saulę – rieduolėlę.

 

Spalis

Gražina Dūdaitė - Dauginienė, Vilnius

Krenta lapai - žiemos pranašai,

neša juos vėjas palaukėm.

Slepia saulę migloti rytai,

o širdis vis ilgis ir laukia

 

kas pakvies į linamynio talką,

ir kaimynus būrin suvadins

paklausyt, kaip armonika verkia

seno kaimo pačiam pakrašty.

Teka laikas skaidrus iš lėto

per pilkas arimų vagas.

Paupy dingo vasaros pėdos,

nei ieškos jų kas, nei beatras.

 

Jaunystė

Bronislava Daunorienė. Vilnius

Nužydėjo ir nuėjo

Pievomis basa,

Palydėta šalto vėjo,

Nuprausta rasa.

 

Ant lelijų balto žiedo

Suposi ryte,

Ją bučiavo ir gaivino

Ežero vėsa.

 

Nukvatojo ir išnyko

Tarsi pilkas dūmas.

Širdyje žaizda paliko,

Ašarų kartumas.

 

XXX

Er Minija. Vilnius

Spirale kylam į viršų,

bet galim krist ir žemyn.

Kas būtų, jei įsikirstų

mėnulis į žemę petim.

 

Galbūt skraidyčiau lyg paukštis,

gal augčiau į dangų šaknim.

O gal stovėčiau dviaukštis –

gyventų many su viltim.

 

Ir nieko neįsleisčiau,

kas nesapnuoja sapnų.

Ir niekad sau neatleisčiau,

kad taip trumpai gyvenu.

 

Kariljono varpai
Albinas Antanas Kazlauskas. Vilnius

Garsiai skamba varpai kariljono
Iš šventovių ir bokštų aukštų
Ir apgaubia tikėjimu žmones
Po dangaus paslaptingu skliautu.

Skamba jie ne išeinančioms sieloms
Į dausas, į beribes erdves, 
Bet norėdami blogio šėšėlius
Išsklaidyti ir gėrį atvest.

Ta melodija tarsi lopšinė
Prie vaikelio šeimos židiny
Užliūliuoja kiekvieno krūtinę
Meilės, džiaugsmo, palaimos vilny.

Ji pašlovina didį ir mažą 
Siekį puošti prasmingais darbais,
O gerumo sparnai sėkmę neša
Gausdami kariljono varpai.

 

Sudužo...

Emilija Krušinienė. Punia

Apraizgė skausmas

Lyg voratinklis krūtinę.

Kažko lyg stinga,

Lyg praradus ką.

Sudužo laikas

Lyg tuščia stiklinė,

Ir liko dvasioj tuštuma.

 

Žinau- tas laikas

Nepasikartos.

Tačiau nebūsiu vieniša,

Nebūsiu nusiminus,

.Su paukščiais eisiu padainuot

Ir mintyse nubėgsiu į gimtinę.

 

Dobilai

Vlada Banilytė – Kvedarienė. Joniškėlis

Takuos žėruoja dobilai,

Senokai jau baltavo sodai.

Visi mes mylime savaip,

Mes mylime visi vienodai.

Kai žydi, žėri dobilai

Ir kai brandina vaisių sodai.

 

Nuo dalgio virsta dobilai ,

Žalia skara užklojo sodus.

Visi mes kenčiame savaip,

Bet skauda mums visiems vienodai,

Kai nebežydi dobilai,

O vėtros laužo žalią sodą.

 

Žėruoja, žydi dobilai –

Balti tie džiaugsmo laimės sodai.

Tu – mano svajos ir sapnai,-

Todėl ir myliu nevienodai.

Žėruoja sieloj dobilai...

Tokie balti tie meilės sodai.

 

Rudens tyla

Inutė Ona Litvinaitienė. Vilnius

Aš nežinau, gal tas ruduo paseno –

Nėra ryškaus geltonio virš klevų.

Ne liūdesys aplanko širdį mano

Ir ne su liūdesiu kasdien keliu.

 

Sekmadienį varpai į langą daužo,

Toli toli atsiliepia šuo.

Savo tikėjimą pasidedu ant laužo,

Kurį seniai užliejo jau vanduo.

 

Tylu tylu... Nes gervės išplasnojo,

Palikę klyksmo virpesį širdy.

Kaip tąsyk kvietė skrist kartu! Viliojo,

Bet ir paliko pelkės vidury.

 

Tik pelkė – tai ne pelkė, o gimtinė

Šiek tiek pavargus, laiko nuskriausta,

Pirmoji mano – na – ir paskutinė

Nebepakeičiama likimo dovana.

 

Aš nežinau, gal tas ruduo paseno –

Nėra ryškaus raudonio virš klevų.

Bet kaip gražu! Ir kaip tylu – o Dieve mano! –

Dėkoju tau, kad Žemėje esu.

 

Nespalvosiu beržo
Danutė Morkūnienė. Trakų Vokė

Nespalvosiu šio beržo dažais –            
Vėsiomis rasomis –  vėjo ašarom.          
Bet kodėl tu spalvų vis prašai, 
Kai vaivorykštės visos man svetimos? 

Nustebai? – Ne daltonikė aš, 
Ne į šventę einu, o į rudenį. 
Pats ruduo vaivorykštes man neš.                                          
Kam dabar mano nerimą budini? 

Rudenėjant man jau nesvarbu: 
Krinta lapas geltonas gal rudas. 
Netektis, kai tuštėja vidus... 
Sėja viltį, tik beriamas grūdas. 

Dienomis, naktimis ar girdi? – 
Laša laikas minutėm ir valandom, 
Ir kas kartą tuštėja širdy, 
Nes kas kartą prarandam... gyvenimą.

 

Lietuva

Alfredas Naktinis. Vilnius

Lietuva, Tėvynė mūsų –

Lyg lašeliai gintarų.

Neaprėpsi krašto tolių

Be kelionių ir draugų.

Čia aukštaičiai ir žemaičiai

Buvo nuo senų laikų.

Arė žemę ir dainavo,

Kraštą saugojo kartu.

 

Neša vandenis į jūrą

Mūsų Nemunas sraunus.

Ten pilis lietuviai kūrė,

Gynė jos nuo priešų mus.

Ežerai ir ežerėliai

Mirga, žėri iš toli.

Koks skaidrumas vandenėlio,

Kai su valtimi plauki.

 

Mūs smėlėtoje Dzūkijoj

Pilna grybų, obuolių,

O prie Biržų, Aukštaitijoj,

Bręstantys laukai javų.

Suvalkietiškas taupumas

Žinomas visoj šaly.

Dėl valstiečių sumanumo

Čia aruodai vis pilni.

 

Mes – aukštaičiai, darbštūs dzūkai,

Suvalkiečiai lygumų

Ir žemaičiai tvirto būdo –

Uždainuokime kartu.

Traukim skambią bendrą dainą,

Kelkim džiugesį  širdžių,

Kad visa šalis aidėtų,

Teiktų laimės ir jėgų.

 

Antika. Helada

Robertas Ramanauskas. Vilnius

 Smėlio dėžėje lyg Prokusto lovoje

Žaidžia-užkasa-atkasa kažką Antigonė

Jos žarstomas smiltis atidžiai skaičiuoja Sokratas

Žibintu kiekvieną apšviečia bijodamas praleisti

Lemtingąjį nuodo kristalą ir sako:

„Homerai, kada atsimerksi? Lemtį tau skirtą dievų

kada pamirši?“. Gudruolis Ulisas

skuba, ne, ne į Itakę jis skuba, į Pelą jis plaukia

Achilo šalmu apvožt Aleksandrą

Ant Dzeuso Egidos Chrono rūdys jau kaupiasi

Pano fleita migdo ne  Narcizą – narcizų koloniją

Nuo bėgimo įraudusi Dafnė įbrenda Egėjo jūron,

Ar ne Minotauro vienatvė ją traukia?

„sakyk, ar ne tu, Ptolomėjau, danguj pasiklydai?“

klausia vis to paties mituose Antika, ir Eukumena nuščiūva.

 

Seno leidimo knyga

Regina Samuolienė. Vilnius

Koks grožis nuostabus –

Ne vieno akiai jis patinka –

Retokai šiais laikais taip bus –

Kad šitaip ima ir nutinka.

 

Šiais technologijų laikais,

Kai rankoje ne vieno telefonas blyksi,

Iš ausų styro tik ilgi laidai,

O pats į taktą tik ritmingai linksi.

 

Tačiau šalia jaunuolio kitas sėdi-

Gal dvidešimt jam metų-

Jis rimtas lyg koks šimtametis dėdė-

Aptrintą seną knygą skaito jis, kaip reta.

 

Knyga leidimo seno surasta-

Vertė jos šiandien buvo pakylėta-

Šalia planšečių, telefonų tokia paprasta-

Jaunuolio rankose šiandien surado savo vietą.

 

Išeinantiems į gyvenimą auklėtiniams

Zuzana Budaitė – Stunžėnienė. Ukmergė

Skriskit kaip paukščiai

Per  tėviškės dangų.

Tegul  jaunystės

Paveikslą brangų

Kaip gėlę pražydusią

Saugoja širdys,

Svajonės šauksmą

Tylų išgirdę...

 Lemtis lai sūpuoja

Žibintą skaidrų,

Kai spalio rytą

Takai bus migloti...

 

Tiesa lai būna tvirtas irklas,

Plukdantis tavo  gyvenimo luotą...

 

Rudens rūkuos

Danutė Vidrinskienė. Marijampolė

Rudens rūkuos paniręs spalio rytas.

Iries gatve, taškaisi pieno upėj.

Lyg pamotės našlaičiai išvaryti

Paukšteliai bailiai ant šakų sutūpę.

 

Rudens rūkuos įbridęs tavo laikas.

Auksiniai metai tau takus nukloję.

Dairais aplink: gal kur viršūnėj laikos

Ir tavo laukiamas nežinomas rytojus.

 

O tu buvai...

Dalia Žibaitienė. Šilutė

Gal praskridai,

vieną akimirką ranka palietęs, -

šią vasarą

vis lietūs, lietūs...

Per kaktą spinduliu šiltu

tiktai akimirką jaučiu

ir nepasiekiu...

 

Baltam rūke, nakties šešėly

tu dar esi

ir vėlei,

pasikartojęs atminty,

į tolimas dienas grįžti...

 

Bet tu buvai.

Ir kas taip šildys?

Tas virpesys per pačią širdį

nubėgo, nunešė visus -

Dabar ir Vakar -

vis perpus,

kas vakaras ir rytas,

dar buvęs, tarsi išvarytas

surinkti likusius metus...

 

Traukiniui dundant

Birutė Silevičienė. Vilnius

Nudundės traukinys plieno bėgiais

Ir svajones manas nusineš...

O akimirkos laimės nušvitę –

Atmintyje mūsų dar ilgai gyvens.

 

Susibėgo ilgo laukimo minutės,

Susitikom kaip broliai abu.

Laikas,  ilgesio skraistę numetęs,

Pavedėjo prisiminimų keliu.

 

Tavo žvilgsnyje norėjos paskęsti

Ir svajonių mūs jūroj panirti.

Bet širdyse iš naujo atgimę –

Nenorėjom  ramybės sudrumsti.

 

Nuoširdumas lydėjo kalboje,

Meilė degė išnešiota širdžių.

Aš lyg ta, ankstesnioji mergiotė,

Nenuleidau nuo Tavęs akių.

 

Liko  žodžiai vienai išsakyti,

Liko meilė gyva tarp širdžių.

Dar kartelį aplankė jaunystė –

Nešdama tiek minučių gražių.

 

Tik sudie – negalėjau ištarti,

Kai Tu ranką manąją laikai.

Vienumoje galėsim išsiverkti,

Nes skirtingai nubėgo keliai.

 

 

Lietus

Dalia Žibaitienė. Šilutė

Lietaus lašai už lango

dviem fortepijonais

šviesos ir ilgesio

sonatą groja,

 

nematoma ranka pamoja

ir keičiasi prasmė –

viltis aplanko

pro pilką debesį už lango,

nors tas pačias natas kartoja...

 

Finalo gal nebus –

per pievas, pro medžius

dar spindulys skaidrus

nubėga, -

toks vienišas ir nerangus –

finalo gal nebus...

 

Niutonui

Dalia Žibaitienė. Šilutė

Kai krito sodo obuoliai,

apie Niutoną negalvojau,

tai buvo taip seniai seniai,

neišvarytai dar iš rojaus...

 

Kai lūžo saulės spinduliai,

apie Niutoną negalvojau,

tik Laumės juosta įžūliai

į tolių tolumas viliojo...

 

Kai saulės spindulio jėga

nuogus pečius karštai nuglosto,

ant tavo spindulingo skruosto

spalvas šokdina,

tik, deja, -

pamirš Niutoną nevalia...

Atgal