VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

08.08. Svajonė miršta paskutinė

Eugenija Strazdienė

 

Svajonė miršta paskutinė

Mes vėl ir vėl susikuriame Dievą,

Tik tokį - kokio reikia mums...

Vėl atgailaujame ir puolame

Į glėbį, kuris atleidžia, o ne baudžia..

Susikuriame savyje ir baisiai skubam

Gyventi, klysti ir mylėti,

Nukrist, sudegt ar nutylėti,

Kas šiandien skaudžiai žeidžia mus...

Svajonė miršta paskutinė –

Viltis sužimba lyg žvaigždė

Danguj Aušrinė...

 

Apie gerumą

Atleiskime klaidas,

Kurias padarėme ir darom

Vieni kitiems, net sau –

Per nežinojimą, nenorą

Ar apsileidimą...

Apsidairykim - dar mūsų

Žemę Saulė apgobia ir šildo –

Kiekvieną rytą žadina,

Karštu šypsniu sutinka...

Pažvelkime - priimkim meilę

Ir artumą, kurį mums siunčia –

Dalinkim jį kitiems

Ir sau krislelį pasilikim,

Kad būtume truputį geresni...

Ta šiluma pasklis, sušildys

Pilką visumą aplinkui –

Savų klaidų nebekartosim,

O mintys - tarsi Saulės

Užgims kitokios –

Geresnės - nekasdieniškos...

Kur dulkės sėda ant asfalto –

Daigelis liaunas prasikals...

 

Nerimas

Raudonas purpuras, balta spalva –

Aplinkui kaupias juodas nerimas...

Kasdienis poelgis piktų žmonių

Sugniuždo ir menkiausią norą...

Sarkazmas veržias per kraštus,

O juodas purvina baltumą –

 Tik ką pražydęs žiedas

Greitai tampa murzinu

Dėka apgaulės ir pavydo,

Nesutelpančių į menkiausią

Žmoniškumo ribą...

Bevertis klausimas kodėl? –

Užgožia visą trapią sielą

Vėl tapdamas didžiuliu klaustuku...

O baltas angelas dar skristi bando –

Jėgas paskutines sukaupęs...

Degutas juodas kraupiai varva –

Košmariškas kontrastas angeliškam

baltume...

Atgal