VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

02 25. Žvaigždė

Birutė Silevičienė

Aukštai Dangaus skliaute

Tamsiajam vakarui atėjus –

Įsižiebia Tava žvaigždė

Ir kelią rodo pasiklydus.

 

Eini per girią ir maldauji:

„Mėnuli, žvaigždės dar nemigdyki,

Taip, noriu, kad ji dar žibėtų,

Lydėtų daugel metų.

 

Nesiek, vėjau, nupūsti žvaigždės,

Ir nuo skliauto Dangaus nenuplėšk!

Nuplėšta – neteks prasmės

Ir į  krislelius ji subyrės.

 

Neliesk, negaudyki žvaigždės –

Kristalų jos nesurinksi.

Tegul nukritus pailsės

Prigludusi prie žiedo gėlės...“

 

Pastovėk, sesut...

Pastovėk, sesut, miške prie pušų,

Paklausyk jų melodijos garsų.

Sakų aromatą širdimi išgerk

Ir paukšteliams dainele pritark.

 

Užvaldys tavo jausmus gamta –

Čia stovėti taip gražu.

Aplink tokia aiški, miela

Pavasarį atgimusi gamta.

 

Apkabink, sesute, berželį –

Svyruoklėlį girios vidury.

Prisiminsi tėviškės kiemelį

Ir motulę kiemo pakrašty.

 

Ji kasdieną laukė saule

Vis nušvintančių veidų.

Ašarėlę savo karčią

Šluostė sugrubusiu delnu.

 

Ar meni josios rankas raukšlėm išvagotas,

Lyg arimus tėviškės gimtos?

Bet jos mielos, švelnios rankos

Mus apglėbdavo juk visados...

 

Jos gerumo buvo pilnos akys

O širdis dosni visiems.

Josios veidą puošė raukšlės

Savo grožį Ji atidavė vaikams...

 

 

 

Atgal