Poezija
08 24. Supratimas
Algirdas Kavaliauskas
Ateina sesės, gal net dvynės
meilė mirties vedina
ir nesuprasi, kas pamynė
gailestingumą, supratimą
o jis, tas kipšas supratimas
gal apsimetęs, ne kitaip
nes jį savaip kiekvienas žino
ir jis kerštauja vis savaip
matai: ateina sesės, gal net dvynės
akloji kurčią vesdama
aptemdo protą ir palydi
kur nebereikia supratimo
Nespėjau
Virš linksmuolių kaktusų
baltai pražydusių ant palangės
miestelyje prie tėvų ežero
languose mačiau tave, mano laime
virš žydinčių kaktusų
stebinančiai gražiai, kaip miestelyje
katalonijoje ir teksase
aš norėjau matyti tave, mano laime
aš taip norėjau
bet nespėjau
aštrūs spygliai sulindo
giliai į mano širdį
Besieliai
Visi žmonės gražūs
atletai, paliegę
vieni dvasingi
kiti besieliai
ant lengvučio debesėlio
angelėlis sėdi
brangus ir mylimas
ant debesėlio
iš aukštybių mėlio
per saulutės spindulėlį
nusileiski debesėli
atjausk mano gėlą
neišgirdo debesėlis
gal ir jis – besielis
kaip tie žiaurūs žmonės
nukankintąjį užkėlę
Keliai
Plentas su kelkraščiais
mažas takelis
vieškelis, šunkelis
juk kažkur vedė
ėjom, žygiavome
bėgom, skubėjom
lyg ko netekome
atsižadėjom
bet dar išlaikėm
nebylią patirtį
niekur nevedusią
nebent į nebūtį
Išmokė
Ir keitės pusės, kryptys bei keliai,
Vieni patenkinti, kiti žvairuoja,
Gal jų visai kiti tikslai –
O gynėsi, kad mąsto, abejoja.
Vaikystėj prijaukinti idealai
Atsakomybe virto abstrakčia:
Prieš ką, kodėl – jau neišmano,
Susijaukė, nebesuprasi – net už ką.
Geriausia abejonės, nenuteikia nieko prieš,
Mažiau tokių, kuriems kas nepatinka...
Savąjį priešiškumą galima paslėpt,
Gyvenimas išmokė abejot protingai.
Nelaukti
Vaikaičiams
Bangos grąžina žėrinčią praeities dervą –
Baltijos auksas, rankų darbas deivės,
Ne bet kokios – istorijos valdovės,
Apie kurios stebuklus mitai sklaido:
Paverčiant sakus gintaru, išsaugant žmones
Prisiminimuose, sakmėse, padavimuose...
O nuslėptos istorijos – nežinojom.
Jei būtume teisybę apie praeitį nutuokę,
Pilniau pajutę Lietuvos didybę bei jos šlovę,
Tokią, apie kurią anksčiau net nesvajojom...
Pažinti praeitį savy ir save rasti praeity,
Ir gintare, ir kopose, ir Nemuno bangose,
Net jeigu deivė ir nepalanki,
Savų šaknų laikytis, krašto neišduoti,
Būti teisingu, žingeidžiu, žinių ieškoti.
Nepasiduoti pergalių euforijai,
Nelaukti, kol sugintarės visa mūsų istorija.
Opusai
Po kojom šlama lapai
Darganos prirašyti, numesti,
Lyg poetui nepatikę odės –
Žemę dengia opusai tikri,
Kuriuos gal supeikė ruduo.
Tik margi lapai nesiskundžia,
Žino, nieks nesikeis nuo to,
Ir savo piešinius užbaigs ruduo.
Imu išmargintą, spalvų ir mįslių pilną –
Rankose tikras stebuklingas pergamentas,
Piktogramom išpuoštas,
Hieroglifais turtingas,
Net dantiraščiu apkraštuotas –
Medžių, ar Nilo, stiprybe gyvas.
Pirštai jaučia, kaip srūva sula,
O gal palmių syvai...
Kaip tvinksi medžio šerdis,
Priverčianti širdį greičiau plakti,
Gamtos stebuklą geriau suprasti...
Užplūdusią neaiškią, gal siaubo minutę,
Nupurto tragiškas komizmas:
Ką išgyveno jie ir kaip pats gyvenai,
Ko net puse lūpų prasitart neišdrįsai –
Lape surašyta begėdiškai atvirai...
Na, žiūrint, kaip ką supratai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
