Poezija
06 07. Pavasaris Vilniaus senamiestyje
Regina Jakučiūnaitė
.JPG)
Į senamiesčio
Kiemus
Nusileido
Lengvučiai
Balti
Debesėliai.
Obelys – tarsi
Nuotakos:
Audžia
Nuometus
Dūzgiančios
Bitės...
Katinai
Raito
Uodegas
Ant palangių,
Traukia
Dainas
Mėnesienoje,
Klausosi
Jaunos
Katytės...
Varguolis,
Šlamėdamas
Menkais
Skudurėliais
Nuliūdo:
Išnaršė
Visus
Kampus
Ir nerado
Nieko!
Žvirbliai
Padūkėliai,
Dulkėse
Išsimaudę,
Čirkšdami
Maudykles
Palieka...
Varna,
Ilgai
Stebėjusi
Kiemą,
Riebų
Kąsnelį
Pačiupo.
Vaikas,
Paleidęs
Iš rankų
Bandelę,
Gailiai
Patempė
Lūpą...
Jaunimas
Ant suolelio
Krykštauja,
Dalijasi
Asmenukėmis,
Bando
Dainuot:
Jie dar
Nežino
Žodžio:
Liūdėti...
Pavasaris,
Visi
Kraustos
Iš proto,
Širdis
Atvira
Meilei,
Akys
Liepsnoja,
O lūpos
Šnabžda:
Mylėti....
AŠ – Bernardinų kiemo obelis
Aš –
Tarsi
Bernardinų
Kiemo
Obelis –
Kur-ne-kur
Baltas
Žiedas
Įsivėlęs.
Dar vis
Stiepiuos
Aukštyn,
Žvelgiu
Gilyn,
Vilioja
Dar vis
Dangaus
Mėlis.
Viršūnės
Spindinčių
Kalnų,
Man
Moja,
Kviečiasi
Į kelią,
Ir tuntai
Žėrinčių
Žvaigždžių
Padovanoja
Man
Žvaigždelę...
O šalia
Rūmų
Didelių,
Jaučiuosi
Aš kaip
Niekad
Jaukiai!
Neatskrenda
Čia
Vyturių,
Ištirpo
Spengianti
Palaukė.
Tik kaimo
Šunys
Taip
Seniai
Mane
Išloję,
Išlydėję,
Atsiunčia
Ilgesį
Namų
Ir gaivų
Šuorą
Laukų
Vėjo...
Atgal
.jpg)
