ISTORIJA
2024.07.18.ŠVEDIŠKA IŠMINTIS GERIAU, NEI LENKIŠKAS GODULYS
Rimvydas Žiliukas,Istorikas
Matydamas tragišką lietuvių tautos padėtį ir manydamas, kad viena seniausių Europos kalbų – lietuvių kalba – netrukus išnyks, poliglotas Jurgis Zauerveinas, mokantis net 62 kalbas, 1875 metais keleriems metams atvyko į Klaipėdą užrašyti lietuvių kalbą ateities kartoms, kol dar yra likę lietuviškai kalbančių žmonių. Gyvendamas Klaipėdoje Zauerveinas išmoko lietuvių kalbą, pamilo ją ir lietuvius, parašė tris šimtus eilėraščių bei dainų lietuvių kalba, ėmė ginti lietuvių kalbą bei lietuvių teises ir išgyveno čia net 25 metus. Bet lietuvių tauta neišnyko, o 1918 metais vasario 16 d. netgi atkūrė savo valstybę. Būdama carinės Rusijos imperijoje Lietuva buvo verčiama gyventi pagal rusiško ubagyno taisykles. Rusijos ekonominis ir kultūrinis gyvenimas atsiliko nuo Europos keliais šimtmečiais. Bet 1918 metais, atkūrusi savo nepriklausomą valstybę, Lietuva pagal kultūrinį ir ekonominį išsivystymą ėmė tolti nuo Rusijos ubagyno, artėdama, prie Europos lygio. Patyčios iš Lietuvos ir iš lietuvių baigėsi. Tas poros dešimtmečių laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvai leido sukurti lietuviškas vidurines ir aukštąsias mokyklas, lietuvišką inteligentiją. Lietuva ėmė pati rašyti savo istoriją. Lietuvių kalba atgavo valstybinės kalbos teises. Lietuva įsiliejo į savarankiškų, pasiturinčių Europos valstybių tarpą ir suklestėjo. Šiais Vidurio Europos atgimimo laikais Lenkija ėmė reikšti pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurį pati Lenkija visame istorijos bėgyje laikė priklausančiu Lietuvai.
Jurgis Zauerveinas
Atvirukas. Lietuvos kariai žengia į Vilnių 1939 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Analogiška padėtis susiklostė ir tarp Švedijos bei Suomijos. Bet švedai su suomiais pasielgė broliškai. Griūvant carinei Rusijai, Suomija paskelbė nepriklausomybę 1917 m. gruodžio 6 d., o Lietuva – 1918 m. vasario 16 d.. Pietinėje Suomijoje, įskaitant Suomijos sostinę Helsinkį, dauguma gyventojų kalbėjo švediškai. Bet švedai pasielgė garbingai, pripažindami suomių istorines teises į šias žemes, nes šiose žemėse nuo seno gyveno suomiai ir šios žemės priklausė Suomijos kunigaikštystei. Švedai sutiko, kad pietinė Suomija su sostine Helsinkiu priklausytų Suomijos valstybei. Švedai sutiko pripažinti Suomijai netgi Alandų salas, kurios yra arčiau prie Švedijos, o nuo Suomijos toliau. Be to, Alandų salose gyveno dauguma švedų, o suomių jose beveik nebuvo. O Suomija sutiko, kad Pietinėje Suomijoje, įskaitant ir Helsinkį, ir netgi Alandų salas, būtų dvi valstybinės kalbos: suomių ir švedų. Šitaip tikrai broliškai klausimas buvo išspręstas, todėl šios tautos ir šiandien tebegyvena broliškai, besilaikydamos 1918 metais pasirašytos sutarties. Pietų Suomijoje ir šiandien tebegalioja abi valstybinės kalbos: suomių ir švedų.
O Lenkijos vadovai, mus vadindami broliais, ėmė elgtis kaip banditai. Jie atėmė iš mūsų Vilnių, Gardiną ir Lydą. Nors netgi Sovietų Sąjunga pasirašė su Lietuva sutartį, kuria Vilnius, Gardinas ir Lyda buvo pripažinti Lietuvai. Ir koks dabar šito „nebroliško“ Lenkijos elgesio su „broliška“ Lietuva rezultatas? Lietuva atgavo tik Vilnių, bet patyrė nuostolį, prarasdama Gardiną ir Lydą. O Lenkija prarado ne tik Gardiną ir Lydą, bet dar ir Vilnių. Po šios gėdingos Vilniaus, Gardino ir Lydos (Vilniaus krašto) užgrobimo istorijos, Lenkijai iš šių užgrobtų lietuviškų žemių dabar nepriklauso niekas. Jei dabar Gardinas ir Lyda priklausytų Lietuvai, tai šiuose miestuose ir aplink juos esančiuose kaimuose būtų daugybė lenkiškų mokyklų. O dabar jų ten nėra. Tai tik dar kartą patvirtina tradiciškai žemus lenkų politikų sugebėjimus (tiksliau – nesugebėjimus). Bet lietuvių niekintojai tai nutyli.
Lenkai kariai visais laikais pasižymėdavo drąsa ir kovingumu. Bet Lenkijos politikai ir XX amžiuje (kaip jie darydavo ir ankstesniais šimtmečiais) ir vėl pradeda kariauti vienu metu su visais kaimynais. Taip buvo prarasta Abiejų Tautų Respublika, kai Lenkija stodavo į karą vos ne su visais savo kaimynais vienu metu. Netgi XX amžiuje, nieko nepasimokiusi iš ankstesnių (viduramžių) savo karinių pralaimėjimų istorijos, Lenkija tarpukaryje tarp dviejų pasaulinių karų, ir vėl buvo vienintelė Europos valstybė, atiminėjusi teritorijas iš visų savo kaimynų. Nėra nei vieno Lenkijos kaimyno, iš kurios Lenkija nebūtų atiminėjusi teritorijų. XX amžiuje netgi hitlerinė Vokietija turėjo vieną kaimyną – Šveicariją, su kuria dėl teritorijų nekariavo. O Lenkija apiplėšinėjo visus savo kaimynus. Netgi iš taikingumu pasižymėjusios Čekoslovakijos ji atplėšė Tešiną, kuris Lenkijai niekada nepriklausė ir kuriame čekai visais laikais sudarė daugumą. O kai Hitleris ėmė draskyti Čekoslovakijos valstybę ir Čekoslovakiją padalino į Čekiją ir Slovakiją, tai Lenkija atsiplėšė sau dar keletą teritorijų Karpatų kalnuose ir iš Slovakijos.
Po karų karo nugalėtojų teritorijos paprastai padidėja, karą pralaimėjusių valstybių teritorijų sąskaita. Lenkija juk buvo Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja. Juk dėl jos ir kilo Antrasis pasaulinis karas. Prancūzija ir Anglija juk pareiškė Hitleriui, kad jos neleis skriausti Lenkijos: jei Hitleris puls Lenkiją, tai Vakarų valstybės ją gins. Bet po Antrojo pasaulinio karo įvyko atvirkščiai: Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos – Lenkijos teritorija iki karo buvusi 388 tūkst. kv. km., po karo tesiekia tik 313 tūkst. kv. km., t. y. sumažėjo 20 %. Tai man atrodė keista ir ilgą laiką aš neradau paaiškinimo į klausimą: kodėl karo nugalėtoja Lenkija, kurios ginti stojo Vakarų valstybės, karui pasibaigus liko nubausta. To paaiškinimą aptikau Internete. Pasirodo Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą ir hitlerinei Vokietijai jau žlungant, į sąjungininkų rankas pateko slapti Lenkijos ir Vokietijos susirašinėjimo dokumentai, kuriais Lenkija siūlė Hitleriui kartu su Lenkija užpulti Sovietų Sąjungą. Tarp šių Varšuvos ir Berlyno slaptų ikikarinio susirašinėjimo dokumentų yra ir Lenkijos Vokietijai atsiųstas žemėlapis, kuriuo siūloma Lenkijai ir Vokietijai pasidalinti į rytus nuo Berlyno bei Varšuvos, tarp Baltijos ir Juodosios jūrų ir iki Volgos plytinčias teritorijas. Manau, kad tokiu dviveidžiu savo karinės sąjungininkės elgesiu ėmė bjaurėtis netgi jos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare. Tad palyginkim dabar: kas padoriau elgėsi su savo kaimynais ir kas iš to daugiau laimėjo – Švedija ar Lenkija? Akivaizdu, kad padoriau elgėsi ir daugiau laimėjo Švedija, o tuo pačiu ir Švedijos kaimynai. O Lenkija elgėsi veidmainiškai, apgaudinėjo savo sąjungininkus Angliją ir Prancūziją, garantavusius Lenkijos saugumą. Ir kuo gi tai Lenkijai baigėsi? Ogi Lenkijos sąjungininkės Prancūzija ir Anglija, jau karui vykstant, sužinojusios apie slaptus Lenkijos pasiūlymus Hitleriui (pasidalinti su juo Vidurio ir Rytų Europos žemes), pasijuto apgaudinėjamos. Todėl Prancūzija ir Anglija, prieš karą pareiškusios, kad gins Lenkijos sienų saugumą nuo galimos Hitlerio agresijos, po karo sutiko su Lenkijos sumažėjimu.
Rusija, pavergusi ir palaužusi apie šimtą tautų, didelę jų dalį sunaikinusi, tapusi didžiausia pasaulio valstybe, užimančia net 22 milijonų kvadratinių kilometrų teritoriją, kelis šimtmečius bandė pavergti ir sunaikinti keturiasdešimt kartų už ją mažesnę Lietuvą. Kelis kartus Rusija jau buvo pavergusi Lietuvą, buvo uždraudusi lietuvių kalbą ir net sodindavusi į kalėjimą už rastas lietuviškas knygas. Bet susidoroti su tais kietasprandžiais lietuviais Rusijai taip niekada ir nepavyko. Lietuviai vėl ir vėl atgaudavo laisvę. 1940 metais Lietuva buvo įtraukta į Antrojo pasaulinio karo verpetą. Lietuvai teko pergyventi stalininės, po to hitlerinės okupacijos žiaurumus. 1944 metais, bijodami grįžtančių stalininių okupantų sadizmo, daugelis lietuvių paliko Tėvynę. Stalino kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, lietuviams vėl teko kentėti žmonių trėmimus į Sibirą, kalinimus, žudynes. Vaikams mokyklose imta kalti į galvas Stalino ideologija, kad rusų tauta yra didžioji tauta (na, o lietuviai, kaip ir visi kiti – eilinė tautelė). Buvo diegiama. kad rusų kalba yra didžioji kalba, kurią privaloma mokėti ir gerbti, na, o lietuvių kalba, kaip ir visos kitos kalbos, yra šiaip sau kalbelės. Sovietų Sąjunga prarijo demokratinę Lietuvą, tikėdamasi ją greitai suvirškinti. Bet Lietuva, padedant Latvijai ir Estijai, užkrėtė laisvės troškimo virusu visą sovietinį milžiną. Pusę šimtmečio Lietuva priešinosi, atlaikė visus stalinus, chruščiovus bei brežnevus ir galiausiai išsprogdino iš vidaus šią vergovinę Sovietų Sąjungą.
Rusija planavo tapti pasaulio valdove. Sovietų Sąjunga to net ir neslėpė. Apie pasaulinę revoliuciją, apie pasaulinio proletariato sostinę Maskvą buvo atvirai kuriami filmai, dainuojamos dainos. Tarpukario laikotarpiu Sovietų Sąjungoje buvo 12 sovietinių respublikų, buvo svarstoma, kiek jų dar bus, kai įvyks pasaulinė revoliucija. Nedviprasmiškas buvo ir Sovietų Sąjungos herbas, kurio centre, apsuptame ąžuolo lapų vainiku, buvo žemės rutulys. Žemės rutulyje – išryškinta Sovietų Sąjungos teritorija, o joje puikavosi raudona penkiakampė žvaigždė, žyminti būsimąjį pasaulio centrą – pasaulio sostinę Maskvą. Paniekinantį požiūrį į pasaulio tautas ir jų kalbas tęsė ir Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas, aštuntajame dešimtmetyje oficialiai paskelbęs, jog komunistų partijos tikslas yra sukurti Sovietų Sąjungą, kurioje nebus nei kalbų, nei tautų, o bus viena sovietinė liaudis ir viena rusų kalba. Taigi, lietuvių tautą ir lietuvių kalbą, kaip ir visas kitas Sovietų Sąjungos tautas, jau buvo galima laidoti. Bet lietuvių tauta ir lietuvių kalba pergyveno ir šiuos savo duobkasius, 1990 m. kovo 11 d. vėl atkūrusi savo nepriklausomą valstybę. Mes, lietuviai, galim didžiuotis tuo, kad JAV kongresas beveik vienbalsiai balsavo už dokumentą, kuriuo skelbiama, jog Sovietų Sąjungą sugriovė Lietuva. Atrodo, su Nepriklausomybės paskelbimu baigėsi ir patyčios iš mūsų valstybės, iš mūsų tautos bei iš mūsų kalbos... Iš tikrųjų patyčių jau neliko, bet tik tol, kol Rusijos vadovais buvo Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas. Bet po Nepriklausomybės paskelbimo patylėjus kokį dešimtmetį, lietuvių šmeižimas vėl ėmė reikštis ir įgavo tiesiog nepadorų pobūdį.
Jei yra reiškinys, tai turi būti ir to reiškinio priežastis. Tad pamąstykim, kam tos patyčios iš Lietuvos valstybės, iš lietuvių tautos yra reikalingos? Kas jas skatina? Kas jas finansuoja? Logiška manyti, kad jos gali būti reikalingos tik tiems, kuriems nepriklausoma Lietuvos valstybė yra krislas akyse, kurie norėtų, kad nebūtų nei Lietuvos valstybės, nei lietuvių tautos, kurie Lietuvos valstybę norėtų matyti savo valstybės sudėtine dalimi. Akivaizdu, kad labai to norėtų mūsų kaimynė Rusija, kurios vadovas Vladimiras Putinas yra ne sykį pareiškęs, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo XX amžiaus katastrofa. O kaip mes žinom, visų katastrofų padarinius reikia likviduoti. Ir tų patyčių iš Lietuvos valstybės pradžia stebėtinai sutampa su Putino įsigalėjimu Rusijos valdžioje.
Padorumas reikalauja gerbti visus žmones ir visas tautas. Negalima tyčiotis ir netgi negalima viešai kažką kritiško pasakyti apie mūsų kaimynus lenkus ar žydus, prancūzus ar amerikiečius. Bet Lietuvos žiniasklaidoje šiandien šis padorumo reikalavimas galioja tik kalbant apie kitas pasaulio tautas. O apie lietuvius, deja, galima kalbėti visokias bjaurastis... Ir netgi pageidautina... Galima tik spėlioti, kokias sumas už tyčiojimąsi iš savo tautos gauna šios žiniasklaidos prostitutės... Kaip dažnai radijas, televizija ir laikraščiai apie bet kokią visame pasaulyje paplitusią ydą bekalbėdami, nepraleidžia progos pašiepti, „kaip mes, lietuviai, esam įpratę“, „kaip pas mus Lietuvoj“, „pasirodo Lietuvoje viskas įmanoma“. Čia tinka ir jau anksčiau paminėtas pavyzdys, kai Pūko radijuje, paties Kęstučio Pūko vedamoje 2019-08-12 laidoje keletą kartų buvo pasakyta „lietuviai – subinlaižiai“.
Lietuvos valstybinei televizijai ir Lietuvos valstybiniam radijui rodant tokį patyčių iš Lietuvos ir lietuvių tautos pavyzdį, tyčiotis iš Lietuvos ir lietuvių pasidarė taip įprasta, kad net daugelio seimūnų, ministrų, valdininkų kalboje tai tapo vos ne gero tono taisykle. Kalbant apie Lietuvos praeitį, pasidarė tiesiog būtina paminėti ir kažką niekinančio apie lietuvių tautą bei apie didžiuosius Lietuvos žmones. Lietuvos televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ nustebino tokia rubrika „Kuris Lietuvos istorijos periodas yra pats gėdingiausias?“ Pakviestas į tą laidą asmuo privalo nurodyti, jo nuomone, patį gėdingiausią Lietuvos istorijos periodą ir tokią savo nuomonę pagrįsti argumentais. Bet kam visa tai? Ar dar mažai šmeižia mūsų tautą visokie Stalino, Putino, Pilsudskio, Želigovskio, lenkų istoriko Dlugošo, Hitlerio ir panašūs pasekėjai? Pasiklausius Lietuvos televizijos istorinių laidų krinta į akis tai, kad tų laidų vedėjai žemina, niekina didžiuosius Lietuvos žmones, ignoruoja jų nuveiktus darbus, o lietuvių pasiekimų bei pergalių stengiasi apskritai neminėti. Labai taikliai tai apibūdino medicinos mokslų daktaras Almantas Kranauskas:
Jei žmogus nuolatos skaito žiniasklaidą ir žiūri televizorių, jam pasidaro atgrasu gyventi. Jei mąstytume pozityviau, sulauktume ilgesnio amžiaus ir būtume laimingesni.
Bet kodėl yra taip? Juk dauguma Lietuvos istorikų yra padorūs, nedergiantys savo tautos. Tad neišvengiamai peršasi išvada, kad norėdamas patekti į Lietuvos žiniasklaidą istorikas privalo vaizduoti Lietuvos istoriją ne tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo, o tokią, kuri patiktų už Lietuvos ribų esantiems ir Lietuvos žmonių protams plauti pinigų negailintiems šaltiniams. Kito logiško paaiškinimo nėra. Ką aš galiu skaitytojui patarti? O Jūs netikėkite tais, kurie kaltina lietuvius nepateikdami įrodymų. Jų ‚įrodymai“ visada tokie patys:
Va mano dėdė ar draugas pats matė, ar jam pačiam taip buvo, ar kaimynas sakė, kad... tra-ta-ta, lia-lia-lia...
Jų argumentai dar vadinami „viena boba pasakė“. O Jūs tokiam pasakykit, kad Jums neįdomu, kas atsitiko jo dėdei ar draugui. Juk gal Jūsų pažįstamas uždirba daug daugiau, važinėja po Maldyvus ir Bahamus? Tai negi tai rodo Lietuvos gyvenimo lygį? Jei vienu metu aukščiausias Amerikos krepšininkas buvo kinas, tai negi tai liudija, kad kinai yra aukščiausia pasaulio tauta? Ne! Pavieniai pavyzdžiai nieko neįrodo. O įrodyti gali tik atvejai, būdingi daugumai tos tautos žmonių, kitaip tariant, tik statistika.
Todėl besiginčijant su tokiu agitatoriumi yra geriausia jo paprašyti pateikti statistiką. Jis, aišku, ims kalbėti taip, kaip KGB instruktoriai mokina, pradės vardinti tikras ir išgalvotas blogybes apie Lietuvą. Patariu jo paklausti, o ar kitose šalyse nėra šių blogybių, ir ar šios blogybės yra būdingos tik Lietuvai? Paprašykit jo palyginti Lietuvą su kitomis pasaulio valstybėmis. Niekintojas, aišku, tuoj pradės Lietuvą lyginti su Britanija, Vokietija, JAV, Australija, Japonija ar su kitomis turtingiausiomis pasaulio valstybėmis bei tautomis, kurios yra nepriklausomomis, jau daug šimtmečių. Bet kodėl lyginama tik su jomis?
Juk Vakarų Europa jau prieš daugelį šimtmečių tapo pasaulio gerovės centru. Čia susitelkė pasaulio mokslas, menas, kultūra. Čia prasidėjo pramonės revoliucija. Mažytėje Vakarų Europoje, na, vėliau dar ir JAV, Kanadoje, Australijoje, buvo gaminama daugiau nei visame likusiame pasaulyje. Štai, pakartosiu pavyzdį, jog Olandijoje jau prieš keturis šimtmečius miesto gyventojų skaičius susilygino su kaimo gyventojų skaičiumi. Tai reiškia, kad prieš ketvertą šimtmečių vienas olandas kaimietis išmaitindavo ne tik savo, bet ir dar vieną miestiečio šeimą. O Sovietų Sąjungos ubagyne, jau praslinkus ketvirčiui šimtmečio po Antrojo pasaulinio karo, žemės ūkyje dar tebedirbo 40 % visų valstybės dirbančiųjų. Ir šią sistemą Lietuvai primetė Sovietų Sąjunga. Tai negi lietuviai dėl to kalti?
Priminkit tam Lietuvos niekintojui dar ir tai, kad trūkstant maisto produktų, daugumai Sovietų Sąjungos žmonių teko darbuotis savo priemiestiniuose sklypeliuose, pavadintais „kolektyviniais sodais“. Šiuose kolektyviniuose soduose miestiečiai augino daržoves, bulves, vaisius, nes sovietinis žemės ūkis negalėjo savo gyventojų tuo aprūpinti. Daugelis vasaromis ten ir gyvendavo arba juose gyvendavo jų tėvai. Tokie įsigudrindavo kolektyviniuose soduose auginti netgi vištas, triušius ir kitokius gyvūnus. O tai reiškia, kad penkias dienas per savaitę tokie žmonės dirbdavo savo oficialiose darbovietėse, o savaitgaliais, o dažnai ir po darbo valandų, dirbdavo savo kolektyviniuose soduose. Taigi, Sovietų Sąjungoje, iki pat jos griūties, daugiau nei pusė dirbančiųjų buvo priversti dirbti žemės ūkyje. O JAV žemės ūkyje (į tą skaičių įeina dar ir dirbantieji miškininkystėje, o taip pat jūrų bei vidaus vandenų žuvininkystėje) dirbo tik 4 % dirbančiųjų. Taigi, palyginkim: Jungtinėse Amerikos Valstijose viena žemdirbio šeima užtektinai aprūpindavo 25 savo tautiečių šeimas maisto produktais. O Rusijos ubagyne viena žemdirbio šeima aprūpindavo maisto produktais tik vieną miestiečių šeimą (bet, reikia pasakyti, kad nepakankamai, nes daugelio maisto produktų parduotuvėse tiesiog pritrūkdavo). Tačiau lietuvių šmeižikai nutyli, kad net ir sovietiniame ubagyne, kuriame visose sovietinėse respublikose taisyklės buvo vienodos, Lietuvoje gyvenimo lygis buvo aukštesnis.
Mes, lietuviai, du šimtmečius buvome Rusijos ubagyne (nuo 1795 metų – carų, o vėliau – Stalino, Brežnevo ubagyne), išskyrus trumpą Nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 metų laikotarpį. Tad pasiūlykite ir jam, tam Lietuvos niekintojui, žmonių gyvenimo lygį lyginti ne tik su išsivysčiusiomis šalimis, o su visomis pasaulio valstybėmis, kurių dauguma nepriklausomomis tapo po Antrojo pasaulinio karo. Tada paaiškės, kad lyginant dešimtbalėje sistemoje su visomis pasaulio šalimis, Lietuva yra vertinama aštuoniais balais. Lietuvos niekintojui dar pasiūlykit palyginti jau ištrūkusių iš Rusijos ubagyno lietuvių gyvenimo lygį su ukrainiečiais ir baltrusiais. Sovietiniais laikais lietuvių atlyginimai buvo nedaug didesni, o dabar lietuvių atlyginimai dvigubai–trigubai didesni nei ukrainiečių ir baltrusių. Ir tas kagėbistinis agitatorius neturės ką atsakyti. Netikėkite tomis televizijomis, kurie pasikviečia į laidą „įvairius“ žmones, tačiau tie „įvairūs“ žmonės, kaip susitarę, reiškia tik vienos pusės nuomonę, o jei pasitaiko ir koks kitaip manantis, tai jo žodžiai paskęsta daugumos tautos niekintojų žodžių jūroje. Mūsų istoriją niekina, vadina mus atsilikėliais, pagonimis, suteikdami šiam žodžiui paniekinamą reikšmę. Visur mėgstama pabrėžti, kad pagonys lietuviai neturėjo savo rašto. Bet ar tai tiesa? Juk viso pasaulio gerbiama mūsų archeologė Marija Gimbutienė surado Senosios Europos kultūros penkių tūkstančių metų senumo statulėlių, su užrašais ant jų. O su šia Senosios Europos kultūra siejami ir mūsų protėviai – baltai (aisčiai). Aišku, šiuo mūsų kelių tūkstantmečių senumo raštu naudojosi tik žyniai, kriviai. Bet prieš mūsų erą ir Europoje raštingi buvo tik šventikai. Netgi prieš tūkstantį metų daugelis Europos valdovų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Europos šalių valdovų laiškus skaitė ir rašė tam tikslui laikomi valdovų raštininkai. Raštingi buvo dar šventikai, na ir gal dar koks vienas žmogus iš tūkstančio. Taigi, prieš tūkstančius metų Lietuva buvo neraštinga, bet tada neraštinga buvo ir visa Europa.
Apie mus, lietuvius, jau keletą šimtmečių ne tik mums, bet ir visai Europai nenuilstamai kalama į galvas, jog buvome ir tebesame atsilikėliai pagonys. Bet juk ir graikai, ir romėnai taip pat buvo pagonys, bet jie didžiuojasi tuo savo istorijos antikiniu periodu, savo protėvių nuveiktais darbais. Juk tiek antikinėje Graikijoje, tiek Romos imperijoje buvo vergovinė santvarka ir tuos visus akropolius, panteonus, koliziejus statė tūkstančiai beteisių vergų. Bet graikai, o ir italai dėl to nekompleksuoja ir tuo savo istorijos periodu didžiuojasi, nė kiek nesigėdydami, kad tuo metu jie buvo ne tik pagonys, bet dar ir vergvaldžiai. O Lietuvos žemėje niekada nebuvo vergijos. Tiesa, buvo vergai, vadinami vergučiais. Bet tai buvo kažkuo nusikaltę žmonės, kurie už savo kaltę turėjo atidirbti nustatytą bausmės laiką. O Europoje, Artimuosiuose Rytuose vergai ir jų vaikai buvo vergvaldžio nuosavybė, su kuriais vergvaldžiai galėjo daryti ką nori. Ir baudžiava Lietuvos Karalystėje (vadinamoje LDK), atsirado tik XII šimtmetyje, kai lietuviai ėmė sekti „civilizuotos“ Europos pėdomis. Mes ištisus šimtmečius gerbėme kitas tautas. Tai, galima sakyti, glūdi mūsų genuose! Bet kodėl mes esame mokomi gerbti tik kitas tautas? Štai, televizijos ar radijo laidoje pateikit negražių faktų apie kaimynus lenkus, apie žydus, ar apie kokią nors Europos Sąjungos tautą. Tuoj atsiras moralistų, kurie Jus sugėdins, paaiškins, kad taip kalbėti yra nepadoru, gal net nacionalistu išvadins. O pabandykit paniekinamai kalbėti apie lietuvius, kad mes esame pavydūs, kerštingi, sukčiai, kad mūsų valstybės vyrai ir jų sprendimai vis būdavo nevykę ir viską priims kaip savaime suprantamą dalyką. Lietuvių niekinimas tęsiasi ir dabar. 2021 m. rugpjūčio 14 d., 9.50 valandą transliuotoje Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“, filmo „Izaokas“ režisierius Jurgis Matulevičius drėbė:
Lietuviai labai mėgsta pilti pamazgas viens ant kito.
Ir tai patvirtinančių faktų jis nepateikė. Na, gal pats ponas Jurgis Matulevičius ir mėgsta pilti pamazgas ant kitų lietuvių? Bent jau šis jo pasakymas apie lietuvius tai liudija. Tik reikėtų sakyti, kad ne lietuviai, o to lietuvių šmeižiko artimųjų ratas „labai mėgsta pilti pamazgas viens ant kito“. Lietuvos radijo ir televizijos laidų vedėjai privalėtų neleisti mūsų visų pinigais išlaikomų laidų paversti lietuvių niekinimo tribūna. Netgi seimūnai leidžia sau tokius „juokelius“ seimo salėje... Bet juk taip neturi būti! Baigdamas šį straipsnį kreipiuosi į Lietuvos žmones ir į Lietuvos žiniasklaidos darbuotojus:
Lietuvi, susimąstyk! Netylėk, lietuvi, rašyk, reikalauk nutraukti lietuvių niekinimą!
Kreipiuosi ir į Seimo narius, ministrus, Lietuvos Respublikos prezidentą:
Priimkite įstatymus, draudžiančius LRT, žiniasklaidai tyčiotis iš Lietuvos ir lietuvių, nes šios patyčios žemina valstybės gyventojus, didina emigraciją, psichinių ligonių ir savižudybių skaičių, žlugdo mūsų valstybę. Tai turi būti Jūsų pagrindinis uždavinys.
Tik norėčiau pastebėti, kad vien piniginės baudos nieko nepakeis, nes šmeižikus finansuojančios valstybės lietuvių ir Lietuvos šmeižikams moka milžiniškas premijas.
Atgal
.jpg)
.jpg)
