ISTORIJA
2024.06.27.NENUGALIMUOSIUS MONGOLUS LIETUVIAI ATSTŪMĖ ATGAL
Rimvydas Žiliukas, Istorikas
Šiandieninėje Lietuvoje nutylimi LDK pasiekimai, jos jėga, kurios net mongolų imperija įveikti nesugebėjo. Juk mongolai kalbėjo apie užkariavimus iki paskutinės jūros. Taip jie vadino Atlanto vandenyną. Nesijuokim iš mongolų geografinių žinių ribotumo. Tada juk ir europiečiai nežinojo apie Šiaurės ir Pietų Amerikų, Australijos bei Antarktidos žemynų egzistavimą, manydami, kad Europa, Afrika ir Azija ir yra visas pasaulis. Netgi Kolumbas atradęs Ameriką nesuprato, ką jis atrado. Jis manė, kad priplaukė Azijos žemyną. Kadangi atrastojo žemyno gyventojai jam atrodė nepanašūs į mongolus, o panašesni į Indijos gyventojus, tai jis juos ir pavadino indėnais. Šis pavadinimas paplito po visą pasaulį, todėl ir šiandien jie tebevadinami indėnais. O Kolumbas iki pat savo mirties taip ir nesuprato atradęs visai naują žemyną. Todėl ir naujajam žemynui buvo suteiktas vardas Amerigo Vespučio, kuris Ameriką tyrinėjo vėliau, bet suprato, kad tai ne Azija
Mongolų ordos įsiverždavo į jų kelyje atsidūrusią valstybę, sutraiškydavo jų kariuomenę, priversdavo jos karius tapti mongolų kariuomenės dalimi. Po kurio laiko, suvirškinę šią savo auką, mongolai imdavo rengti antpuolius į sekančią, jų kelyje į vakarus atsidūrusią, kaimyninę valstybę. Taip mongolai įveikė tūkstančius kilometrų Atlanto link, kol galiausiai jų kelyje atsidūrė Lietuvos Karalystė, Lenkijos ir Rusijos vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Iki tol niekas negalėjo pasipriešinti mongolams. Visos mongolų kelyje atsidūrusios valstybės tapo Mongolų imperijos, didžiausios pasaulio istorijoje sukurtos valstybės, dalimi. Mūsų kaimynų rusėnų kunigaikštystės taip pat viena po kitos ėmė klupti po mongolų smūgiais, tapo Mongolų imperijos sudėtine dalimi. Maskvos kunigaikštystė, suklupusi po mongolų smūgiais, taip pat tapo mongolų vasalu. Taip atėjo mūsų eilė.
Mongolų komunistai Maskvoje (apie 1922). Getty Images
Ir štai, įvyko netikėtumas: Lietuvos Karalystė ne tik nebuvo mongolų užkariauta, bet ji netgi ėmė atiminėti iš mongolų buvusias Kijevo Rusios kunigaikštysčių žemes ir prisijungti jas prie savosios Lietuvos Karalystės. Kitos tautos didžiuotųsi tokiomis savo pergalėmis ir, apskritai, tuo, kad pavyko ne tik atsilaikyti prieš visa nugalinčius mongolus, bet netgi atstumti juos. Tačiau „Būtovės slėpiniuose“ įrodinėjama, kad LDK užkariavo rusų kunigaikštystes tik todėl, kad rusų kunigaikščiai pasidavė lietuviams siekdami tokiu būdu išvengti mongolų jungo, o kodėl mongolai leido lietuviams pasisavinti mongolų grobį – Rusios kunigaikštystes, neaiškina išvis. Remiantis tokia logika išeitų, kad LDK nebuvo galinga valstybė ir jos užkariavimai buvo pagrįsti ne jos galia, bet rusų baimėmis ir mongolų lepšiškumu. Tad aš, prisiskaitęs tokių naivių istorijos juokdarių aiškinimų, irgi leisiu sau panašiai pajuokauti. Įsivaizduokim, kokią auksinę progą mes praleidom ištrūkti iš Sovietų Sąjungos po Antrojo pasaulinio karo. Juk, anot šių istorijos juokdarių, mes turėjom analogišką būdą išsigelbėti nuo Stalino priespaudos, tremčių, NKVD siautėjimo: Pasirodo, Lietuvai, Latvijai ir Estijai tereikėjo tik pasiduoti kokiam nors kaimynui, pavyzdžiui, Suomijai, ir Stalinas, tokiu atveju, būtų palikęs mus ramybėje. Skaitytojau, Jūs tikriausiai pasakysit, kad tai juokingas, netgi kvailas paaiškinimas, ir aš su tuo sutiksiu. Kokių tik nesąmonių nesugalvoja Lietuvos niekintojai, kad tik nereikėtų pripažinti garbingos Lietuvos istorijos, jos pasiekimų ir pergalių? Betgi turi būti paaiškinimas, kodėl pasiekusi Lietuvą ir atsirėmusi į Lietuvos valstybės sienas, Mongolijos imperija liovėsi plėtusis, o įvyko priešingai. Kodėl lietuviai ne tik sustabdė mongolus, bet ir nustūmė juos į pietryčius pusę tūkstančių kilometrų. To paaiškinimas tegali būti tik toks, kad:
lietuviai nebuvo tamsūs ir atsilikę laukiniai, o buvo stipri, išsivysčiusi, imli naujovėms tauta, kažkuo nuo europiečių atsilikusi, bet kažkuo juos ir pralenkusi,
Lietuvos Karalystė (rusų ir lenkų vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) nebuvo silpnas ir atsilikęs Europos užkampis, o buvo galinga valstybė.
Mongolai Lietuvos Karalystės taip ir neįveikė. O juk įveikus Lietuvą, galima būtų sakyti, kad mongolai pasiekė Atlantą. Na. aišku, tik siaurą Atlanto ruoželį, bet Baltijos jūra vis tik priklauso Atlanto vandenynui, yra Atlanto vandenyno sudėtinė dalis. Taigi, galima būtų sakyti, jog mongolai prasiveržė prie savo išsvajoto tikslo – paskutinės jūros, kurį dabar vadiname Atlanto vandenynu. Bet pasiekti mongolams šį galutinį tikslą sutrukdė lietuviai. Visos valstybės, atsidūrusias mongolų kelyje, būdavo sutraiškomos ir pergalingas mongolų žygis į Vakarus būdavo tęsiamas toliau. Tačiau Lietuva atsilaikė. Šį fenomeną galima aiškinti tuo, kad mongolai buvo stepių kariai. Kiekvienas mongolas jojo ant vieno žirgo ir šalia vedėsi dar du žirgus. Kai vienas žirgas pavargdavo, raitelis nesustodamas peršokdavo ant kito. Nors mongolai ir buvo laikomi atsilikusia tauta, tačiau taktiką sukūrė tobulesnę nei europiečių riteriai. Jų arsenale buvo daug apgaulingų manevrų, apsimestinių bėgimų, įviliojant priešą į pinkles ir pribaigiant jį netikėtu kontrsmūgiu. Beje, panašų manevrą Žalgirio mūšyje panaudojo ir Vytautas Didysis, kai žemaičių kariuomenė apsimetė bėganti, šitaip įviliodama kryžiuočius į apsuptį, kurioje kryžiuočiai buvo sutriuškinti. Šį manevrą, nulėmusį Žalgirio mūšio baigtį, Vytautas Didysis išmoko iš mongolų.
Lietuvos niekintojai mongolų nesugebėjimą įveikti lietuvius ir lietuvių pergales prieš mongolus aiškina dar ir mongolams nepalankia Lietuvos gamta, miškingomis Lietuvos vietovėmis, kuriose mongolai nemokėjo kautis. Mongolų ginkluotė, taktika, karinė patirtis buvo tinkami kautis atvirose stepėse, o Lietuvoje stepių nebuvo ir kautis miškingose vietovėse mongolai nebuvo įpratę. Galbūt? Bet juk Rusios žemės irgi buvo miškingos, tačiau tai rusams nepadėjo apsiginti nuo mongolų. Tai patvirtina 1346 metais įvykęs Mėlynųjų vandenų mūšis, kuriame Algirdas sutriuškino mongolus ir kurio išdavoje Lietuva atėmė iš mongolų (rusų dar vadinamų mongolais–totoriais) Kijevą bei didžiulius buvusios Kijevo Rusios plotus. Mėlynųjų vandenų mūšio apylinkės yra gana atviros, primenančios greičiau stepes, negu miškingasias Lietuvos vietoves. Taigi įrodinėjimai, jog lietuvių pergales prieš mongolus nulėmė miškingos Lietuvos vietovės – laužti iš piršto.
Atgal
.jpg)
.jpg)
