ISTORIJA
2224.02.01. Pelenai neturi apaugti užmaršties žole
Asta Katutė
Humanitarinių mokslų daktarė
1944-ieji – sudegintų lietuviškų sodybų ir kaimų metai. Sovietų naratyvui tinkanti vokiečių sunaikinto Pirčiupių kaimo (1944.06.03) istorija buvo plačiai viešinama, nutylint, kad tragediją išprovokavo diversinių sovietų grupių veiksmai kaimo apylinkėse. Pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukia 1944 gruodžio mėn. sovietų teroro aukų atminimas. Ypač žiaurūs teroro proveržiai Čekiškės ir Merkinės valsčiuose, po savęs palikę nužudytųjų kūnus ir pelenais paleistas 94 sodybas (Klepočių, Lizdų, Ryliškių ir kiti kaimai).
Lenkijos iniciatyva pastatytas kryžius Kaniūkų gyventojų atminimui
Užmarštin neturi nueiti ir tų pačių metų pradžioje sovietinių partizanų nužudytų aukų atminimas. Komunistinis rėžimas siekė, kad įvykiai ir aukos būtų pamirštos, o atmintis ištrinta. Metai bėga, bet nusikaltimų vykdytojai oficialiai neįvardinti ir nepaviešinti iki šiol.
1943-1944 m. Rūdininkų girioje susikoncentravę raudonieji partizanai maisto produktų iš sovietinio užnugario negavo, todėl apiplėšinėjo Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojus, rengė diversijas ir ginklu “skleidė” sovietinę propagandą. Girioje veikusių partizanų skaičius siekė virš tūkstančio. Beveik 45 proc. jų sudarė rusai, 45 proc. žydai (dalis jų iš Kauno ir Vilniaus getų išsigelbėję žydai), 6,6 proc. lietuviai ir 2,9 – kitos tautybės asmenys. Gyventojai kūrė savisaugos būrius, kad apgintų savo turtą. Didžiausių baudžiamųjų akcijų susilaukė labiausiai lietuviški (pvz. gudiški kaimai priešinosi minimaliai) ir valios gintys turintys kaimai. Pažymėtina baudžiamoji akcija surengta prieš aktyvią savisaugą turėjusį Bakaloriškių kaimą (Onuškio vls.), kuomet visas kaimas buvo sudegintas per vieną didžiausių mūsų švenčių - Velykas (40 sodybų). Užmarštin neturi nukeliauti ir kruviniausia teroro akcija įvykdyta prieš miegančius Kaniūkų kaimo (Šalčininkų raj.) gyventojus.
* 1944.01.29 d. 6 val. apie 150 partizanų, ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Kaniūkų kaimą. Baudžiamojoje akcijoje dalyvavo nemažai moterų.
* Beveik visas kaimas - sudegintas. Nužudyti 35 žmonės, 15 sužeista. Nepasigailėta nei moterų, nei vaikų. Kaniūkų baudžiamąją akciją yra aprašę ir patys sovietiniai partizanai Isakas Kovalskis, Chaimas Lazaras, Aba Kovneris, Paulas Bagrianskis.
* Tos pačios sausio 29-osios rytą raudonųjų partizanų ultimatumą nusiginkluoti ir atiduoti ginklus buvo gavusi Klepočių kaimo savisauga (pagalbinė policija), vakare apie 50 „banditų“ (rusų ir žydų) apiplėšė Kiemeliškes. Taip pat grasinta sunaikinti lietuviškus Butrimonių, Jononių, Šaulių ir Pasalio kaimus.
Šie faktai rodo, kad 1944 m. sausio 29 d. Rūdninkų girios raudonieji partizanai vykdė didelę akciją prieš lietuviškus kaimus ir jų savisaugas; matyt, planuota nuginkluoti ir nubausti (sunaikinti) ir kitus minimus kaimus. Tikėtina, jog šiuos planus bent iš dalies sukliudė 253-iojo savisaugos bataliono atsparos punktų kariai. Ateiti į pagalbą Kaniūkų kaimo savisaugininkams jie nespėjo, tačiau galbūt išgelbėjo nuo susidorojimo kitus kaimus.
* 2001 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių. Tyrimą vykdė ir Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas. Įtakingos pasaulio žydų organizacijos tai įvertino kaip puolimą prieš antinacistinį judėjimą, holokausto aukas. Tyrimai buvo nutraukti.
Praėjus 80-čiai metų nuo tragedijos ši tema Lietuvoje vis dar nėra patogi dėl dalies žudikų tautybės. Šiai dienai nužudytų Kaniūkų gyventojų atminimą ženklina toje vietoje Lenkijos iniciatyva pastatytas kryžius su lenkiškuoju ereliu. Gal 85 -osioms tragedijos metinėms pavyktų lietuvių krauju aplaistytą žemę įpaminklinti ir mūsų Vyčiu?
Atgal
.jpg)
