ISTORIJA
2023.12.02. Šv. Juozapato mokymas: kas kiša pagalius į ratus?
Česlovas Iškauskas
Politikos apžvalgininkas
2023-aisiais minėdami šv. Juozapato kankinystės 400-metį, vėl prisimename jo puoselėtus idealus bei priesakus, įtvirtintus aktyvia ekumenine ir socialine veikla. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinys „Teesie“ (Nr. 88), išryškindamas šios asmenybės siekius vienyti bažnyčias, pabrėžia, kad jo ganytojiška veikla kaip niekada aktuali ir šiandien.
Tiesos ir vienybės skatintojas
Seminarijos auklėtinis Tomas Liucijanas Jundo aprašo viduramžių religinį bei politinį kontekstą. XV a. viduryje pradeda augti Maskvos kunigaikštystės įtaka, išstumiant Konstantinopolio patriarchatą iš ortodoksų teritorijų, taip pat ir ATR erdvių. Carų idėja „Trečioji Roma“ Rytų bažnyčioje nuo seno buvo naudojama politiniais, o ne ganytojiškais tikslais. Čia reiktų pastebėti, kad ir šiandien stačiatikių hierarchų vaidmuo labai susijęs su Kremliaus vykdoma politika.
Norėdami ištaisyti padėtį, hierarchai kreipėsi pagalbos į popiežių, todėl 1595 m. pabaigoje Šventasis Tėvas Klemensas VIII pakvietė vyskupus ir Rytų Bažnyčios tikinčiuosius vienybei su Katalikų Bažnyčia. Taip buvo sudaryta Bresto unija, kuri pabrėžia, kad tikintieji yra vienybėje su Popiežiumi ir išlaiko graikų apeigų tradiciją. Maždaug tuo laiku, o jeigu konkrečiau – 1580 m., Vladimiro Voluinės mieste rusėnų kilmės miestiečių šeimoje gimsta mūsų herojus – Jonas Kuncevičius.
Józefas Simmleris, „Juozapato Kuncevičiaus kankinystė“ (apie 1861 m.). Varšuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Šv. Juozapato kankinystės 400-ųjų metinių liturginės iškilmės Šv. Petro bazilikoje Vatikane, 2023 m. lapkričio 12 d. Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto nuotrauka
Pagal tėvų planus Jonas turėjo tapti pirkliu. Todėl baigęs stačiatikių mokyklą Vladimire, jis išvyko į Vilnių, kur pas vieną pirklį pradėjo mokytis prekybos. Tuo metu Vilnius buvo daugiakultūrinis centras, todėl nenuostabu, kad jis tapo ginčo tarp uniją priėmusiųjų ir jos nepriėmusiųjų vieta. 1604 m. Jonas nusprendžia įstoti į Bazilijonų ordiną, priimdamas naują vardą – Juozapatas. Nuo to laiko Juozapatas išgarsėjo kaip karštas Bresto unijos šalininkas ir septynių trumpų poleminių iki šių dienų neišlikusių traktatų – lotyniškųjų poetinių tekstų, vadinamų „Juozapatida“, - autorius (jie aprašyti Lietuvių literatūros ir tautosakos instiotuto mokslininkės Onos Daukšienės tyrime leidinyje „Acta Academiae Artium Vilnensis“, 2011, Nr.60).
T. L. Jundo rašo, kad nuo pat jo 38 metų amžiaus, kai buvo išrinktas Polocko arkivyskupu, Šv. Juozapatas buvo uolus vyskupas, siekiantis Bažnyčios vienybės. Jis buvo tvirtai besilaikantis įsitikinimų, nesustojantis ir nesustabdomas. Nors jo veikla ir provokavo dizunitus (stačiatikybės išpažinėjus ATR, atmetusius Brastos uniją), bet tvirtai teigė, jog iš Tiesos išplaukia vienybė – „Tiesa padarys jus laisvus“.
Kankinio priesakai ignoruoti?
Tačiau ilgus šimtmečius šios pastangos paskendo konfliktuose ir karuose. Šių metų lapkričio viduryje šv. Juozapato Kuncevičiaus įvyko kankinystės 400-ųjų metinių liturginės iškilmės šv. Petro bazilikoje Vatikane. Vėl kalbėta apie bažnyčios vienijimosi būtinybę, tik jau šių dienų aktualijų kontekste. Prof. Arūnas Streikus žurnale „Artuma“ (2022 m. gegužės mėn.) išsamiau aptaria tokią galimybę Putino pradėtos karinės agresijos Ukrainoje kontekste. Bet šiek tiek grįžkime į praeitį.
Autorius rašo, kad „1943 m. Stalino sukurtos ir XXI a. pradžioje vėl valdančios grupuotės priedėliu tapusios valstybinės Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (toliau ROB) vadovybė, turinti ilgametę bendradarbiavimo su KGB (FSB) patirtį, karinę avantiūrą regi ne vien kaip galimybę atšaukti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (UOB) autokefalijos pripažinimą, bet ir kaip dar vieną istorinio revanšo Romai šansą, dar kartą pamėginant pasukti atgal XVI a. pabaigoje prasidėjusios istorijos ratą“.
Jis pastebi, kad caro valdžia 1839 m. privertė Ukrainos graikų apeigų katalikų vyskupus paskelbti „atvirkštinę uniją“ – atsisakyti vienybės su Romos popiežiumi ir grįžti į ROB glėbį, kuriame, tiesą sakant, jie niekada ir nebuvo.
Ukrainos krikščionys mėsmalėje
Tokiomis aplinkybėmis Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia (UGKB) išliko dėl jauniausios savo šakos, nes Galicija po padalijimų atsidūrė katalikiškoje Austrijos-Vengrijos imperijoje, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo antrosios Lenkijos respublikos dalimi. Bet stalininė Sovietų Sąjunga dėl sandėrio su Hitleriu 1939 m. užgrobė vakarinę Lenkiją, taip pat ir ukrainietiškus Voluinės, rytų Galicijos bei vakarų Podolės regionus.
1945 m. Stalino atkurto ROB Šventojo Sinodo patriarchu išrinktas Aleksijus I, žinoma, su dvigubu entuziazmu pritarė savo patrono sumanymui dar kartą suktelėti istorijos ratą atgal. 1946 m. kovo mėnesį NKGB suburta ir kontroliuojama iniciatyvinė grupė į Lvivą sukvietė per 200 dvasininkų, sutikusių viešai nutraukti Bresto uniją. Tačiau didžioji dalis krikščioniškosios dvasininkijos liko rezistencijos prieš okupaciją pusėje.
Tęsdamas jungčių tarp Lietuvos ir Ukrainos religinio pogrindžio paieškas, A. Streikus rašo, kad į tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdį aktyviai įsitraukė ir Vilniuje gyvenęs unitų kunigas Vladimiras Prokopivas. Jo vadovaujamų Lvivo tikinčiųjų žygis į Maskvą ir po to įvykęs suėmimas 1973 m. pabaigoje buvo aprašytas LKB Kronikos 9-me numeryje.
KGB siautėjo kaip reikiant, bet lūžis įvyko po istorinio M. Gorbačiovo susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romoje, vykusio praėjus trims savaitėms po Berlyno sienos griūties, 1989 m. gruodžio 1 d. Pokalbio metu M. Gorbačiovas davęs popiežiui pažadą, kad UGKB galės veikti legaliai, jeigu Šventasis Sostas mainais už tai įsipareigosiąs padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad iš pogrindžio išėjusi UGKB netaptų ukrainiečių nacionalizmo kurstytoja ir būtų išvengta religinio karo. Atsirado vilčių, kad bažnyčios sutarimo procesas bus gilesnis.
KGB čiuptuvai – ir po Maidano
Nors KGB apmirė, tačiau Rusijoje sustiprėjo jos pakaitalas – FST. Kaip žinoma, pats stačiatikių bažnyčios patriarchas Aleksijus II buvo įtariamas buvęs KGB – FST agentu. Marina Delegan, lyginusi tikėjimo pokyčius Juodkalnijoje ir Ukrainoje, žurnale IQ rašė (https://iq.lt/politika/hibridinis-karas-keliasi-i-dangu/173325), kad Putino Rusija jai pavaldžias religines institucijas naudoja, siekdama paveikti visuomenės nuomonę svarbiais geopolitiniais klausimais. Ypač akivaizdu tai tapo po Maidano protestų 2013–2014 m. ir Krymo bei Donbaso okupacijų. Šiems įvykiams dirva buvo jau seniai ruošiama Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčios parapijose. Propagandos absurdo viršūne tapo skrajutės apie biometrinių pasų bei kelionių į ES pavojų. Maskvos patriarchato klierikai gąsdino tikinčiuosius, kad taip jie esą perduoda svarbius asmens duomenis priešiškoms jėgoms.
Ukrainoje prasidėjo ardomoji veikla. Maskvos patriarchato ukrainiečių stačiatikių bažnyčia įkūrė visuomeninę organizaciją ‒ stačiatikių sąjūdį „Radomyr“, kuri teikdavo bažnyčiai apsaugos paslaugas, bet iš tiesų tai buvo karinis padalinys. 2018 m. pradžioje per kratas jos būstinėje Ukrainos saugumo tarnybos rado neregistruotų automatinių ginklų, didelį kiekį šaudmenų, „Rusijos patrioto“ apdovanojimų su prezidento Putino atvaizdu.
Tai privertė Kijevą imtis represinių priemonių. Minėtame IQ straipsnyje rašoma, kad buvo nuogąstaujama, jog Maskvos patriarchato atstovybės Ukrainos teritorijoje uždarymas sulauks ne tik Rusijos protesto, bet ir savų piliečių nepritarimo: 15 proc. tikinčiųjų priskiria save šiai bažnyčiai (2010 m. jų buvo 25 proc.). Bet galų gale Ukraina žengė šį žingsnį: Kijevas iš Rusijos atėmė vieną svarbiausių argumentų vadintis stačiatikių religijos centru ir prisijungė prie Konstantinopolio ekumeninio patriarchato ‒ mažos, bet vienos seniausių bažnyčių pasaulyje.
Grumtynės tęsiasi...
Kijevo Pečorų lauros vienuolyne yra įsikūrusi Ukrainos stačiatikių bažnyčios atšaka, anksčiau priklausiusi Maskvos jurisdikcijai, bet savo ryšius su ja nutraukusi, rusų kariuomenei įsiveržus į Ukrainą. Įdomi Lietuvos stačiatikių reakcija. Prasidėjus invazijai į Ukrainą, Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus pasmerkė Rusijos karą, bet ne patriarchą Kirilą. Vis dėlto metropolitas pareiškė nepritariantis ir nesutinkantis su Maskvos patriarcho pozicija. Kaip pranešė portalas LRT.lt dar balandžio pradžioje, nors stačiatikius Lietuvoje vienija tik Maskvos patriarchatui pavaldi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija, šalyje planuojama įkurti ir Konstantinopolio patriarchatui pavaldžią bažnytinę struktūrą. Jos siekė penki Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos dvasininkai, kurie iš kunigų luomo buvo pašalinti, o vėliau į jį Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I sugrąžinti. Apie tai pranešė Lietuvoje kovo antroje pusėje apsilankęs Konstantinopolio patriarchas. Tačiau nesutarimų su Maskva nepašalino ir birželį su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu patriarchu Kirilu susitikęs Popiežiaus Pranciškaus taikos pasiuntinys.
***
Kitaip sakant, per keturis šimtmečius nusitęsusi šv. Juozapato idėja nenustojo gyvasties, ir, jeigu ji būtų aktyviai įgyvendinama šiais laikais, tikrai būtų verta Nobelio taikos nominacijos. Gaila, kad bažnyčios suvienijimas netapo realizuotu pasauliniu „projektu“. Sakykime, kad tai amžinasis Dievo planas. Juk ir šv. Rašte sakoma: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs ir sakykite: aš nugalėjau pasaulį!” (Evangelija pagal Joną, Jn 16, 33).
Atgal
.jpg)
