ISTORIJA
2023.08.26. GRAŽUS SAVANORIO PALIKIMAS
.jpg)
Antanas Šimkūnas
Žurnalistas
Jeigu nuo Pasvalio važiuosite link Daujėnų, ant Žadeikių kalnelio jūsų dėmesį atkreips kairėje kelio pusėj liepų ir obelų tankmėje pasislėpusi buvusi Bernardo Brazdžionio pradinė mokykla, o dešinėje tolėliau – sena vienkiemio sodyba, kokių Lietuvoje mažai beliko. Tai 1919 metų savanorio Juozapo Vaičekonio sodyba, daug visko mačiusi, visko patyrusi, pergyvenusi visas okupacijas, nacionalizcijas ir melioracijas, bet išlikusi, nes išleido gyvenimam daug garsių savanorio palikuonių, kurie ir išsaugojo tą jos kūrėjo labai mylėtą sodybą.
Juozapas Vaičekonis gimė 1898 metais visai netoli Žadeikių esančiame Ragujų kaime. Barboros ir Juozapo Vaičekonių šeima buvo garsi visame Pasvalio valsčiuje. Jų šiaudinėje pastogėje gimė net 11 vaikų, kurie užaugę garsino ne tik Pasvalį, bet ir Lietuvą. Juozukas buvo trečias po dviejų dukterų, taigi buvo palaimintas tapti šeimos „gaspadoriumi“, nors po to atsirado dar daugiau „konkurentų“ – Antanas, Petras, Stasiukas, kuris pirmasis pakėlė sparnus, mokslus baigė Italijoje, o grįžęs garsino Pasvalį, tapęs nusipelniusiu pedagogu, Pasvalio krašto Garbės piliečiu. Juozapas nuo pat vaikystės labai mylėjo savo gimtinę, savo tėvus, brolius ir seseris. Jam tebuvo 11 metų, kai tapo pirmuoju šeimos didvyriu, išgelbėjęs tvenkiny skęstančią savo jaunesnę dviejų metukų sesutę Barborytę. Ūkio darbuose visur buvo pirmutinis, nedejuodavo ir nesiskusdavo, kai buvo sunku. Ypač jo rankos buvo reikalingos, kai 1919 metais nuo dėmėtosios šiltinės mirė jo tėvas, sulaukės 64 metų. O juodi debesys slėgė ne tik šeimą, bet ir Lietuvą. Susitikęs bendraamžius Pasvalyje po pamaldų tegirdėdavo blogas naujienas: prie Saločių jau siautėja bermontininkai, iš rytų veržiasi lenkai, bolševikai, kurie jau plėšikauja Vabalninke, Daujėnuose... Ne, ne, negalima laukti, kol ims siautėti ir mūsų kaimuose, reikia gintis, Pasvalyje, Joniškėlyje jau renkasi savanoriai...
Savanorio Juozapo Vaičekonio liudijimas
Pasvalio bažnyčios choras. Juozapas Vaičekonis 4 iš kairės viršuje
Vestuvinė Juozapo Vaičekonio ir Elžbietos Šlėktaitės nuotr.
Smagu būdavo Žadeikiuose, kai susirinkdavo visa šeimyna. Elžbieta ir Juozas Vaičekoniai sėdi kairėje pirmoje eilėje.
Savanoris Juozapas Vaičekonis
Iš karinės tarnybos Juozapas Vaičekonis grįžo dar labiau pamilęs gimtąjį kraštą
Grįžęs iš bažnyčios Juozapas papasakoja namiškiams visas liūdnas naujienas ir ką sutarė su draugais. 1919 metų gegužės 15 dieną Juozapas Vaičekonis tampa Lietuvos kariuomenės kūrėju – savanoriu. Jo dramatiška karinė tarnystė baigėsi tik 1922 metų pavasarį, kai pirmą kovos krikštą jau buvo gavęs ties Saločiais susirėmimuose su bermontininkais, kai rytų fronte buvo kontūzytas ir patekęs į lenkų nelaisvę, kai bolševikai pagaliau buvo nublokšti anapus Dauguvos, o bermontininkai išvaikyti arba paimti į nelaisvę. Namo karys savanoris grįžo suvyriškėjęs, dar labiau pamilęs savo tėviškę, savo gimtąjį kraštą, pasiryžęs kalnus nuversti, kad galėtų kuo daugiau būti naudingas savo artimiesiems ir draugams..Iš draugų sužinojo, kad Pasvalio bažnyčios chorui trūksta gerų vyriškų balsų. O Juozapas savo balsu stebindavo ne tik namiškius, bet ir fronto vyrus. Taigi nedelsdamas prisistatė Pasvalio bažnyčios klebonui Kazimierui Kriščiūnui. Chore susipažino su Elžbieta Šlėktaite iš Ustukių kaimo O 1926 metų vasario 7 d. Pasvalio klebonas K. Kriščiūnas bažnyčios metrikos knygoje ateinančioms kartoms palieka tokį įrašą: „...Pasvalio bažnyčioje sujungti mot. ryšiu Juozapas Vaičekonis, Juozapo sūn. 28 metų su Elžbieta Šlėktaite, Jono dukt. 24 metų.“. Kurį laiką jaunavedžiai gyveno Ustukiuose. Čia sulaukė dukterų Staselės ir Juzefos. 1928 metų rudenį gauna pranešimą, jog yra apdovanojamas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Gavęs žemės, dalį nusipirkęs ima kurti savo šeimos sodybą Žadeikiuose, ant gražaus kalnelio, Pyvesos upės vingyje.
Apginta žemė yra brangesnė
Juozapas Vaičekonis gerai suvokė, kokia brangi yra apginta žemė. Todėl visa širdimi pasiaukojo savo sodybos kūrimui. Nuo aušros lig sutemos vežė akmenis, rąstus, plytas, pats klojo pamatus, pasistatė namą, tvartą, daržinę, kalvę, pats joje kaldavo reikalingus padargus, kaustydavo arklius, remontuodavo įsigytą žemės ūkio techniką. Jam labai rūpėjo graži aplinka, todėl užsodino didžiulį sodą iki pat Pyvesos pakrantės. O iš sodybos link vieškelio einantį keliuką nutarė užsodinti liepų alėja. Prisivežė sodinukų ir pradėjo tikrai sizifišką darbą. Žadeikių pradinės mokyklos vedėjas Klemensas Navakas nustėro, pamatęs, kokį akmenį ritina į kalną šis kaimynas. Greit suorganizavo visą mokyklą talkon. Didžiulis būrys mokinių bei mokytojų padėjo susodinti gražiausią liepų alėją, vedančią į naujakurio savanorio sodybą. Kasmet ji augo ir gražėjo, džiugindama visus praeivius. Gaila, kad ja pasigrožėti nebeteko Žadeikių mokyklos vedėjui Klemensui Navakui, jo šeimai, kurią bolševikai ištrėmė 1941 metų birželį. Už tai, kad mylėjo Lietuvą ir jos žmones.
Žadeikių sodyba kasmet vis keitėsi ir gražėjo.. Kai užsukdavome į ją važiuodami iš Šv, Jono atlaidų Pasvalyje, vis pamatydavome ką nors naujo. Žiūrėk, tai nauja klėtis išdygo, tai į požemį sulindo akmenimis grįstas rūsys, o iš jo išlipa gražiai šypsodamasis su putojančio alaus ąsočiu mano dėdė Juozapas, vaikystėje išgelbėjęs skęstančią mano motiną... Ir prasidėdavo Žadeikių smagumėlis. Jis nuo pat vaikystės man labiausiai įsirėžė į atmintį. Žadeikiai visada man skamba gražiomis dainomis. Elžbieta ir Juozapas Vaičekoniai turėjo labai gerus balsus, abu dalyvavo Pasvalio bažnyčios chore. Nepaprastai balsingi buvo jų vaikai – Staselė, Juzefa, Jonas, Petras, kuris tapo žinomu Lietuvos chorvedžiu, dirigentu. O kai pakermošin į Žadeikius iš Pasvalio ateidavo Juozapo brolis mokytojas Stasys Vaičekonis, dar balsingasis tautodailininkas Vilhelmas Janiselis iš anapus Pyvesos, žinok, kad nuo gražių, skambių dainų drebės namo sienos ir užges žibalinė lempa. Niekur kitur tokio gražaus dainavimo kaimo viensėdijoj nesu girdėjęs.
Vaikai – didžiausias šeimos turtas
Žadeikių sodyba bus nugriauta. Tokią liūdną naujieną iš kolūkio pirmininko Kirkilo išgirdo dirigentas Petras Vaičekonis, atvykęs iš Vilniaus padėti Pasvalio chorui pasirengti Dainų šventei. Chorvedys rankų nenuleido. Nuėjo pas partijos rajono komiteto pirmąjį sekretorių Stanislovą Bartkų ir klausia: „Kas čia darosi?“ Sekretorius išsikvietė kolūkio pirmininką ir liepė „baigti tuos šposus.“ Sodyba buvo išgelbėta. Dabar joje gyvena savanorio vaikaitis Gediminas Vaičekonis. O Žadeikius ir Lietuvą toliau garsina kiti savanorio vaikaičiai ir provaikaičiai. Petras Vaičekonis su žmona Dalia užaugino tris vaikus: Dainių, Eglę ir Renatą. Eglė baigė Vilniaus universitete medicinos mokslus, dirba šeimos gydytoja. Jos dukros pasirinko fizikos ir teisės specialybes, baigė aukštuosius mokslus, jau sukūrė šeimas, augina atžalas. Renata ir jos vyras garsus pianistas Dainius Kepežinskas padovanojo Petrui ir Daliai du gabius vaikaičius. O Renata išplaukė į tarptautinius vandenis. Ji baigė menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, studijavo doktorantūroje, dabar dirba Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate, įgyvendina tarptautines ir nacionalines programas susijusias su kultūros paveldu. Petro sūnus Dainius Vaičekonis dar tebesimokydamas konservatorijoje tapo garsiu pianistu, kurį iš JAV atvykęs profesorius Jeronimas Rouzas pakvietė tęsti studijų Amerikoje, skyrė stipendiją ir globą. Dainius per 3 mėnesius išmokęs anglų kalbą (mokykloje ir konservatorijoje mokėsi vokiečių) su žmona Asta ir dukrele Gabija išvyko į Ohajo valstijos Bauling Grino miestą. Ten baigęs studijas, pasirinko Vašingtono universitetą, parašė ir apgynė disertaciją, tapo Sietlo universiteto Fortepijono katedros vedėju, tuo pat metu rengia koncertus, vadovauja Sietlo lietuvių chorui, su kuriuo buvo atvykęs į Lietuvos Dainų šventę.
Žadeikių dainos dažnai skamba ir Sietlo padangėje, primindamos gimtąjį kraštą, į kurį Dainius planuoja grįžti su visa šeima. Duktė Gabija, baigusi fortepijono bakalauro studijas Sietlo universitete, dabar Kaune tęsia studijas Vytauto Didžiojo universitete magistro laipsniui gauti.
Gražus savanorio palikimas. Tebežydi jo sodintos obelys, tebežydi liepos, kurioms savanorio sūnus Petras Vaičekonis sukūrė dainą „Tėvelio liepos“, skambėjusią per Lietuvos radiją. Dar gražiau sulapojo savanorio genties medis, kurio atžalos puošia ir garsina Lietuvą.
Atgal
.jpg)
