ISTORIJA
2023.08.06. Dariaus ir Girėno paminklas Pščelnike (III)
Sigitas Birgelis
Publicistas
Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje, Pščelnike, turėtų apsilankyti kiekvienas lietuvis, bent kartą gyvenime.
Šiais metais yra ypatinga proga, nes nuo tų įvykių sukanka 90 metų.
1957 m. buvo įsteigta Lenkijos visuomeninė lietuvių kultūros draugija, kuriai teko rengti 25-ųjų Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio metinių minėjimą.
Draugijos valdyba 1958 metų pradžioje raštu paklausė Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugiją, ar Lietuvos atstovai dalyvautų 25-mečio minėjime, bet atsakymo nesulaukė.
Veikti savo nuožiūra anomis sąlygomis buvo pavojinga.
Lenkijos ir Tarybų Sąjungos ryšių draugija 1958 m. liepos 15 dieną iš Varšuvos telefonu pranešė, kad du Draugijos nariai traukiniu važiuotų į Ščecino vaivadijos įstaigą susitikti su kitais Lenkijos delegacijos nariais.
Liepos 16 d. į Dariaus ir Girėno žuvimo metines į Ščeciną kariniu lėktuvu atskrido Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo P. Rotomskis, joje buvo rašytojas A. Bieliauskas, Stepono Dariaus duktė N. Dariūtė ir kt.
Be išvardytų asmenų, iškilmėse dalyvavo Ščecino vaivadijos ir Mislibožo apskrities administracija, buvo lenkų skautų ir karių garbės sargyba, nemažas lietuvių bei vietinių gyventojų būrys.
Garbės sargyboje stovėjo du lenkų ir du tarybiniai kariai.
P. Rotomskis skaitė pranešimą lietuviškai.
Nors kalbos niekas nevertė, tačiau visi plojo.
Skaitant pranešimą keliolika metrų virš paminklo praskrido dvigubais sparnais lėktuvas, iš kurio numestas vainikas.
Kitą pranešimą skaitė N. Dariūtė.
Ji priminė vokiečių smurtą ir A. Smetonos valdžios abuojumą, kuri tam skrydžiui neskyrė nė cento.
Iškilmių metu Jadvyga ir Feliksas Švagždžiai už paminklo globą buvo apdovanoti aukso medaliais.
Tai buvo pirmas oficialus Dariaus ir Girėno skrydžio minėjimas. Lenkų valdžia pamatė, kad paminklą reikia saugoti.
Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija parodė, kad ji gali tvarkyti lietuvių reikalus užsienyje.
Paminklą pažadėjo globoti Pščelniko mokykla.
Šis pažadas buvo vykdomas tol, kol Pščelnike buvo mokykla (Mūsų dienomis paminklą globoja Mislibože veikianti Dariaus ir Girėno mokykla).
Prie paminklo vis dažniau užsukdavo lietuviai iš Kanados, JAV bei kitų kraštų.
Svečiai, pamatę Dariaus ir Girėno paminklą, reiškė norą finansiškai paremti jo restauravimą, tačiau ne visada parama buvo akivaizdi.
– Būdamas Niujorke, – prisimena Antanas Glušauskas, – pabandžiau aplankyti kai kuriuos lietuvių veikėjus, kad padėtų gelbėti apnaikintą Dariaus ir Girėno paminklą (…).
Nedaug iš jų telaimėjau.
Tik, palingavę galvas, pareikšdavo savo užuojautą.
Tuo ir baigdavosi.
Vienintelis, kuris suprato reikalą, buvo tuometinis B.A.L.F.-o vedėjas kun. L. Jankus.
Jo paaukoti 200 dol. mums buvo didelė parama. (…)
Tuometinis Dariaus ir Girėno paminklo, esančio Brukline, komiteto darbuotojas Petras Montvila pareiškė, kad paramą galės mums išrūpinti, bet tam tikslui pareikalavo paminklo Pščelnike nuotraukų su aiškiomis apnaikinimo žymėmis.
Kai išsiunčiau tas nuotraukas į JAV, buvau pakviestas į tam tikrą įstaigą ir tai man neišėjo į gera.“
Pirmoji paminklo restauravimo rėmėja buvo Bronė Lukoševičienė, gyvenanti Amerikoje, kurios per giminaitę Ščecine Visiekienę perduoti pinigai (10 000 zl) leido pradėti pirmus restauravimo darbus.
Antanas Riauba surado liaudies menininką J. Štrelą (Strzel), gyvenantį prie Stargardo.
Jis pagal senų, nors ir labai apnaikintų, figūrėlių pavyzdžius padarė naujas, atkūrė trūkstamus ornamentus.
Žemaitaitis atliko pagalbinius darbus montuojant koplytstulpio bruožus ir dirbo prie konservacijos darbų.
Vroclaviečių lietuvių išgalėmis buvo įmūryta nerūdijanti lenta su užrašu „1933.VII. 17. Čia žuvo lietuviai lakūnai – Atlanto nugalėtojai Stepas Darius ir Stasys Girėnas“ (lietuvių ir lenkų kalbomis).
Lentą pagal A. Glušausko projektą pagamino V. Voleika (dabar ji saugoma Juozo Vainos muziejuje Punske).
Vroclaviečiai pritvirtino vos besilaikančias koplytstulpio detales, sutaisė aprūdijusius ir išgriuvusius vartelius, sutvarkė aplinką, prie paminklo pasodino ąžuoliukų, pasėjo rūtų.
1966 m. liepos l7-ąją, 33-iųjų lakūnų žuvimo metinių dieną, prie paminklo įvyko memorialinės lentos atidengimo iškilmės.
Niekas vroclaviečiams nepadėkojo už jų triūsą ir neapdovanojo medaliais.
1966 m. jie atvyko dviem autobusais, atsivežė ir ukrainiečių delegaciją iš Vroclavo.
Iškilmėse iš Punsko krašto dalyvavo Eugenijus Petruškevičius, iš Slupsko – Suraučių šeima, iš Gdansko – Algirdas Malijauskas, iš Ščečino – Pranas Matulevičius.
Dariaus ir Girėno paminklo globėjai ilgą laiką neturėjo išsamesnės medžiagos apie transatlantinių lietuvių lakūnų gyvenimą ir jų atliktą žygdarbį.
1973 m. A. Suraučius tuo reikalu kreipėsi į išrinktą Draugijos suvažiavime, bet ilgai Lenkijos valdžios neakceptuotą LVKD centro valdybos sekretorių Aloyzą Pečiulį.
Pasirodė, kad A. Pečiulis jau buvo ieškojęs medžiagos Lietuvoje, bet nieko ypatingo nesurado (yra išlikusi jo korespondencija).
Reikalas buvo skubus, nes ukrainiečių skyrius Ščecine prašė slupskiečių paruošti paskaitą apie Dariaus ir Girėno žygį.
Kaip tik tuo metu slupskiečiams į rankas pakliuvo P. Jurgėlos knyga „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“, išleista Čikagoje 1935 metais.
A. Suraučius parašė paskaitą lenkų kalba, kurią perskaitė Ščecine 1976 m. lapkričio 6 d. Į nemažas Ščecino skyriaus patalpas gausiai susirinkę ukrainiečiai gyvai domėjosi Dariaus ir Girėno žygiu.
Paskaitą reikėjo kartoti kelerius metus iš eilės.
Vėliau ji buvo išversta į lietuvių kalbą ir, padauginus ją rašomąja mašinėle, išsiųsta visiems Draugijos skyriams Lenkijoje.
Slupskiečiai bene pirmieji susidomėjo lietuvių kultūros paminklų Lenkijoje likimu.
Iki 1975 m. jie rūpinosi Pucko kapinių paminklu lietuviams kalėjusiems Štuthofo lageryje.
Patikėjus šio antkapio globą Gdansko lietuviams, jie pradėjo galvoti apie Dariaus ir Girėno paminklo nuolatinę globą.
Nuo 1977 m. jie pradėjo rengti kasmetinius apsilankymus prie Dariaus ir Girėno paminklo Pščelnike.
1979 m. minėjimą jie surengė kartu su Ščecino skyriumi.
1980 m. Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnike ėmėsi globoti Ščecino lietuviai.
Daug čia pasidarbavo Ščecino draugijos skyriaus pirmininkas Jonas Želepienis ir kt.
www.punskas.pl
Atgal
.jpg)
