ISTORIJA
2023.07.22. Dariaus ir Girėno paminklas Pščelnike (II)
Sigitas Birgelis
Publicistas
Lietuvos vyriausybė, vokiečiams sutikus, 99 metams išnuomojo 314 m2 plotą, kuriame buvo pastatytas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projekto paminklas.
Jis vaizduoja du sujungtus gulsčius kryžius.
Dvigubo kryžiaus viename šone buvo įrašai iš bronzos lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis
„Čia žuvo lietuviai lakūnai – Atlanto nugalėtojai“.
Monumentas pastatytas ant apskrito akmeninio pagrindo, kurį supa 3 pakopų laipteliai.
Visą paminklo aikštelę juosia žema betoninė tvorelė, kurios vidinėje pusėje pastatyti 9 granitiniai suoleliai.
Šį paminklą statė vokiečių firma.
Jo statybai sunaudota 45 t granito, 12 t švino, 8 t cemento, 0,5 t geležies ir 60 vežimų žvyro.
Paminklas kainavo 18 534 litus.
Jis iškilmingai buvo atidengtas 1936 m. liepos 17 d., dalyvaujant Lietuvos aeroklubo pirmininkui, profesoriui Z. Žemaičiui bei Dariaus seseriai Lorai.
Lietuvos delegacija į iškilmes atvežė lietuvišką koplytstulpį, kurį pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą iš ąžuolo išdrožė Marijampolės amatų mokyklos mokytojai V. Karalius ir P. Vėbra.
Koplytstulpis, ant kurio užrašyta lakūnų žuvimo data, buvo pastatytas šalia granitinio paminklo, toje vietoje, kur rastas Dariaus kūnas (Mūsų dienomis koplytstulpis saugomas Punsko lietuvių kultūros namuose).
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Dariaus ir Girėno paminklą globojo Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė Berlyne.
Paminklą tvarkė, sodino ir laistė gėles Lietuvos atstovybės pasamdyta kaimo moteris.
Nėra patikimų žinių apie paminklo istoriją 1941–1944 metais, tačiau, reikia manyti, kad tuomet paminklui pavojus negrėsė.
1945 m. ties Soldinu didelių mūšių nebuvo.
Karui baigiantis ir pirmaisiais pokario metais paminklui iškilo didelė grėsmė ir tik dėl laimingo atsitiktinumo jis išliko.
1945 m. miške prie jo buvo apsistojęs tarybinės armijos tankų dalinys, pasiruošęs forsuoti Oderį.
Dar ir dabar išlikusios jų žymės.
Praūžus karo audroms, Mislibožo apskritis tapo Lenkijos dalimi.
Mažai liko senųjų gyventojų, o naujai atvykę nieko nežino apie šį paminklą.
Apvaizda vis dėlto saugojo paminklą ir į tas apylinkes atbloškė keletą lietuvių šeimų, kurios padėjo išsaugoti paminklą nuo sunaikinimo.
Pirmieji lietuviai, atsiradę Soldino apylinkėje, buvo atvežti karo metu darbams.
Nuo 1945 metų Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnike globojo Jadvyga ir Feliksas Švagždžiai.
Jie nepriėmė Lenkijos pilietybės, nes rengėsi grįžti į Lietuvą, tačiau, suradę Pščelnike Dariaus ir Girėno paminklą, nutarė pasilikti ir pasidarbuoti savo tautai.
Feliksas Švagždys gimė 1898 m. sausio 23 d. Radviliškyje.
Mokėsi caro Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose.
Iki Klaipėdos krašto netekimo dirbo Klaipėdos uosto muitinėje, vėliau – Kretingos muitinėje.
Karo audros buvo nublokštas iš savo krašto į Meklenburgiją (netoli Oderio).
Apsistojo Dolcigo (dabar Dolsko) kaime.
Praslinkus frontui, užmezgė pažintį su tarybiniais daliniais ir kartu su žmona dirbo jiems pavestus ūkio darbus.
Kadangi Feliksas gerai mokėjo rusų kalbą, buvo paskirtas brigadininku.
Įsikūrus Lenkijos administracijai, Švagždžiai persikėlė į netolimą Rožanską, kur Feliksas dirbo elektromechaniku malūne, o vėliau – lentpjūvėje.
Mirė 1959 metais, lapkričio 15 dieną, palaidotas Ščecino centrinėse kapinėse (29 kvartalas, 12 eilė, 11 kapas).
Jo žmona – Jadvyga Švagždienė gimė 1907 metais Lietuvoje, ūkininkų šeimoje.
Išsilavinusi, bet valdiškų tarnybų nėjo – buvo namų šeimininkė.
Po vyro mirties 1962 metais išvyko į Lietuvą.
Apie Dariaus ir Girėno paminklą Švagždžiai sužinojo visai atsitiktinai, dar gyvendami Dolske.
„Vieną 1945 metų pavasario sekmadienį, – prisimena Švagždienė, – išėjome paieškoti paminklo.
Tame miške stovėjo rusų kariuomenė. Išgirdome šūvį.
Abu pasukome ta kryptimi. Išgirdome besikalbančius kareivius. (…) Leitenantas paklausė, ko mes čia ieškome, kur einame.
Tuo momentu Feliksas pamatė paminklą. (…) Taip radome, ko ieškojome.
Pilkas, samanomis apaugęs, stovi visų apleistas ir užmirštas.
Vyras nusiėmė kepurę ir kariškai pagerbė.
Žinoma ir ašara ne viena nuriedėjo.
Leitenantas klausia:
„Tai ko jūs taip pergyvenate dėl to vokiško paminklo“.
Kai vyras viską išaiškino, leitenantas atsiprašė ir pasakė, kad po poros dienų jie iš čia turi išvažiuoti ir nieko blogo nepadarysią.“
Pirmaisiais pokario metais paminklą saugojo ir globojo Švagždžiai, nors Dolske buvo ir daugiau lietuvių.
Vienu metu paminklui grėsė visiškas sunaikinimas.
Buvo ketinama milžiniškus granito luitus ir granito suolus išvežti, o dalį pušų paminklo ansamblyje, kurį Lietuva buvo išnuomavusi 99 metams, iškirsti.
Komunalinio ūkio darbuotojai norėjo paminklo granitą panaudoti savo tikslams, tačiau tam pasipriešino miškų tarnyba ir vietiniai lietuviai.
Daug prisidėjo kun. Alfredas Rukšta ir doc. Bronius Mickevičius, kurie pagalbos ieškojo Varšuvos administracijos įstaigose.
Jų dėka nebuvo visiškai iškirstas aukštaūgių pušų miškas prie paminklo, išliko pušys paminklo ansamblio plote ir pats paminklas.
1947 metais Švagždžiai nuoširdžiai susidraugavo su čia atkeltais Žemaitaičiais.
Bendromis jėgomis jie rūpinosi paminklu, aikštelės bei paminklinio ansamblio aplinka.
Reikėjo ne tik pasodinti naujų gėlių ar gražių krūmelių, bet ir dažnai juos laistyti, tręšti, atvežti geresnės žemės.
Vėliau paminklu susidomėjo dar viena lietuvių šeima, gyvenanti pačiame Pščelnike – Milaševičiai.
Viktoras Milaševičius padėjo remontuoti apnaikintus plieno vartelius, pirmasis po karo paminklą nufotografavo.
Laikui bėgant iro cementiniai vartų stulpai, smarkiai pradėjo rūdyti vartai. Nedelsiant reikėjo gelbėti koplytstulpį.
Deja, trūko lėšų.
Žinovai ir menininkai reikalavo pinigų, kurių vietiniai lietuviai neįstengė surinkti.
punskas.pl
Atgal
.jpg)
