ISTORIJA
2023.07.15. Šventasis Juozapatas ir Lietuva: minint mirties 400 metų
Dr. Aldona Vasiliauskienė (Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija)
2023 m. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Šventojo Juozapato metais. Jeigu po 400 metų nuo šventojo Juozapato (Ivano Gavrilovičius Kuncevičiaus, 1580–1623) kankiniškos mirties šventojo vardas minimas valstybiniu lygmeniu, liudija šventojo Juozapato svarbą Lietuvai, jo veiklos aktualumą šiandieną.
Išskirtini keli akcentai: Ivano Kuncevičiaus įstojimo į vienuolyną pagreitinimui neginčijamos reikšmės turėjo vienintelis Lietuvos šventasis Kazimieras, 1458–1484 m. (Popiežiaus bulės apie jo šventumą atvežimas į Vilnių 1604 m. ir čia vykę iškilmingi renginiai) tapęs sektinu pavyzdžiu Ivanui Kuncevičiui. (paralelės tarp šventojo Juozapato ir šventojo Kazimiero pravestos lietuvių ir ukrainiečių kalba parašytuose dr. A. Vasiliauskienės straipsniuose, publikuotuose periodikoje ir mokslo leidiniuose).
Ivanas Kuncevičius įstojęs į vienuolyną, pasirinko Juozapato vardą. Žinoma, kad augo pasiturinčių, tikinčių tėvų šeimoje ir jau vaikystėje buvo giliai pamaldus.Pasakojama, kad vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdį, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus. Ir ši mintis lydėjo visą gyvenimą, ji buvo brandinama ir stiprėjo.
Šventumui Ivanas Kuncevičius brendo Lietuvoje, kurioje gyveno 1596–1617 m. atvykęs į Vilnių iš gimtinės Volodymyro (Voluinėje), mokytis pirklio amato.
1609 m. Kijevo metropolitas Ipatijus Pociejus Juozapatą įšventino į kunigus ir tais pačiais 1609 metais karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų apeigų katalikams (unitams).
Tautinių mažumų departamento vienuoliams Bazilijonams padovanotas šventojo Juozapato logotipas. Prie jo stovi iš kairės: vienuolyno igumenas, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM, t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM
Polocko arkivyskupas, kankinys šventasis Juozapatas OSBM. Dailininkas: Igoris Kistečok
t. dr. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM Šventojo Petro bazilikoje Romoje prie šventojo Juozapato palaikų
Kartu su Josyfu Veljaminu Rutskiu Juozapatas 1617 m. įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją Vilniuje. Iki tol bazilijonų vienuolynai veikė savarankiškai, nepalaikydami tarpusavyje ryšių. Veljaminas Rutskis, remdamasis Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, parašė naujus vienuolinio gyvenimo įstatus, pritaikydamas juos prie esamo laikmečio. Pritariantys V.Rutskio parašytoms taisyklėms, jungėsi, kad kartu, planingai galėtų atlikti svarbių darbų. Tad Vilnius tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu.
Tai vienintelis Lietuvoje įkurtas ordinas, kurio nariai – vienuoliai bazilijonai (Rytų (graikų) apeigų katalikai arba unitai) tarp svarbių pastoracinės, mokslo, švietimo, kultūros ir kitų veiklos krypčių, plačiausiai įgyvendino Brastos bažnytinės unijos priimtus nutarimus.
Primintina, kad tai vienintelis Lietuvoje įkurtas ordinas. Prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško ordino pavadinimo pirmosios raidės-Ordo Sancti Basilii Magni).
Veikla išgarsėję vienuoliai bazilijonai buvo kviečiami į įvairias LDK vietoves. Jiems buvo sudaromos sąlygos statyti bažnyčias, mokyklas, vienuolynus. Taip XVIII a. viduryje į Padubysį (prie Šiaulių) pakviesti vienuoliai, pastatė bažnyčią (tituluojama Šv. Bazilijaus Didžiojo vardu), mokyklą, vienuolyną. Išaugusį miestelį gyventojai ėmė vadinti Bazilionais. Tai vienintelė vietovė pasaulyje įamžinusi vienuolių bazilijonų vardą.
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas Juozapato aktyvios veiklos (pamokslai, giesmės, pokalbiai, maldingumas) dėka augo ne tik narių skaičiumi, bet vis daugiau stačiatikių vienuolynų perėjo į unijos pusę. Ne atsitiktinai Juozapatas buvo vadinamas „sielų gaudytoju“, o jis yra sakęs „duokite man sielų ir aš visas jas palydėsiu – nuvesiu pas Dievą“.
1617 m. paskirtas Polocko vyskupu, Juozapatas pasirinko vyskupišką šūkį „Tegul visi bus viena“ (Jn. 17 21).
Palikęs Vilnių, apsigyveno Polocke.
1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Beatifikacijos bylos metu tiriant Juozapato gyvenimą, veiklą ir šventumą, liudijo kartu su juo darbavęsi vienuoliai – vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava) tapęs svarbiu liudininku Juozapato beatifikacijos byloje, rinkęs šiai bylai medžiagą. Apie Juozapato gyvenimą, dvasingumą, pamaldumą, pasiaukojimą kalbėjo jį pažinoję ir su juo bendravę liudininkai.
Greitai buvo paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai, surastas vandenyje nesuiręs jo kūnas.Liudyta apie stebuklingus pagijimus: aklieji praregėjo, sugijo paralyžiuotieji, sergantys širdies ligomis, patekę į nelaimes – išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų, ar liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų.
Tad neatsitiktinai popiežius Urbonas VIII 1643 m. jį paskelbtas palaimintuoju, o popiežiaus Pijaus IX – 1867 m. šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos globėju.Kaip minėta, tai pirmasis ukrainietis, kurį kanonizavo katalikų bažnyčia.
1923 m. Popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė – parašė encikliką „Ecclesiam Dei“ (Dievo bažnyčia). Joje Popiežius pabrėžė Juozapato ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturtingume pavyzdį.
Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“.
Šventasis Juozapatas – Ukrainos globėjas, jo vadu pavadintas bazilijonų – Šv. Bazilijaus Didžiojo – ordinas: Šv. Juozapato Bazilijonų ordinas.
Lapkričio 12-ji kasmet minima kaip šventojo Juozapato Gimimo Dangui diena. O 2023 m. kiek vieno mėnesio 12-oji – Bažnyčios paskelbti mažaisiais šventojo Juozapato atlaidais.
Caro valdžiai siekiant sunaikinti vienintelio Ukrainos šventojo palaikus, jie buvo slapstomi ne tik Lietuvoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kitose vienose, kol 1963 m. buvo perlaidoti Vatikane Šventojo Petro Bazilikoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Čia prie Šventojo Juozapato meldžiasi įvairių tautų ir religijų žmonės, prašydami Jo užtarimo.
Šv. Juozapato Bažnyčios vienybės siekis – ekumeninė to meto sąlygomis veikla, itin aktuali šiandienos pasaulyje, kuriame tvyro žiaurus supriešinimas, karas, skleidžiama neapykanta. Šventojo Juozapato skleista ir įgyvendinta vienybės ir meilės Dievui bei artimui nuostata – pavyzdys, kuriuo turėtume sekti.
Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje saugomos iš Romos 2005 m., 2016 m. ir 2022 m. atvežtos šventojo Juozapato relikvijos, ikonos, įvairūs šventojo atvaizdai. Paskutinė ikona nutapyta Igorio Kistečoko, į Lietuvą atvežta 2022 metais. Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva pagamintas šventojo logotipas, kuris padovanotas vienuoliams Bazilijonams.
Šiais jubiliejiniais šventojo Juozapato metais siekiant, kad kuo plačiau būtų sužinota apie šventąjį Juozapatą, skaitomos paskaitos visuomenei, pranešimai konferencijose, moksleiviams pravedamos pamokos, pristatomos knygos, kalbama Marijos radijo laidose, įvairiose Lietuvos vyskupijose aukotos šv. Mišios ukrainiečių kalba, organizuojami kiti renginiai. Spaudoje turėtų pasirodyti ir dr. t. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM monografija, kurios vertimą į lietuvių kalbą iniciavo Tautinių mažumų departamentas (išvertė Vasylis Kapkanas).
Atgal
.jpg)
