ISTORIJA
2023.06.16. Dabar ir prieš daugelį metų Aradnykuose (I)
.jpg)
Sigitas Birgelis
Publicistas
Du kilometrai nuo Lietuvos-Lenkijos valstybinės sienos prie gražaus tyvuliuojančio Alno ežero ir Baltosios Ančios intako Alnutės kranto driekiasi Aradnykų kaimo laukai.Kaimas įsikūręs Rytų Sūduvos aukštumoje, netoli valstybinio kelio į Lietuvą.
Per kaimą eina „Juodasis turistinis maršrutas“:
Stabingis – Krasnagrūda – Dusnyčia – Aradnykai. Trasos ilgis – 9,4 km. Verta šiuo maršrutu pakeliauti.
Aradnykai žinomi Lietuvoje visų pirma dėl Lietuvos-Lenkijos valstybinės sienos kirtimo posto.
Prieš 30 ir daugiau metų čia nutįsdavo daugiakilometrinės vilkikų ir lengvųjų automobilių eilės, sienai kirsti neretai prireikdavo keleto dienų.
2007 m. gruodžio 21 d. įgyvendinant Šengeno sutartį pasienio patikra buvo panaikinta. Kelias į Lietuvą tapo atviras.
Aradnykai įsikūrė XVI a. pabaigoje.
Baudžiavos laikais žmonės buvo verčiami dvarponiams dirbti už ganiavas, už tai, kad galėtų karvutę išlaikyti.
Aradnykus supo Klenausko, Paškevičiaus, Krasnagrūdos ir Dusnyčios dvarai, o į Vakarus – Lastausko palivarkas, vadintas Verevščyzna (Werewszczyzna).
Visi šių dvarų savininkai buvo lenkai.
Aradnykų Sienos kirtimo postas
Marė ir Vincas Češkevičiai Aradnykuose | punskas.pl nuotraukos
Iki Pirmojo pasaulinio karo Aradnykų kaime gyveno vien lietuviai, veikė lietuvių pradžios mokykla, lietuviškų organizacijų skyriai.
Po 1920 m. kaimas atiteko Lenkijai. 1921 m. lenkų valdžios atlikto gyventojų surašymo duomenimis, Aradnykuose gyveno 149 gyventojai, iš jų – 23 lenkai ir 126 lietuviai.
1934 m. kaime buvo 207 gyventojai (93 % lietuvių), 1940 m. – 128 (88 % lietuvių), 1984 m. – 86 (65 % lietuvių), 1988 m. – 65 (47 proc. lietuvių).
Kiek jų yra dabar, sunku pasakyti, neturiu duomenų.
Apie Aradnykų gyventojų likimus nemažai galima sužinoti iš Vinco Češkevičiaus prisiminimų.
Jų originalas (storas, ranka rašytas sąsiuvinis) yra saugomas A. Češkevičiūtės-Vaičiūnienės archyve[1].
Iki 1914 metų, ieškodami geresnio gyvenimo, iš Aradnykų į Ameriką išvažiavo daugiau negu 50 žmonių. Visi jauni.
Juškelių Jonas, Češkevičiaus Motiejaus sūnūs:
Juozas, Antanas ir Jonas, Marcinkevičiaus brolis Antanas ir sūnus Jonas, Češkevičiaus Antano brolis Pranciškus (Pranckus) ir sūnus Antanas, Vitkauskas Juozas (Juzė) su sūnumi Vincu bei dukterimis Monika (Mone) ir Antanina (Antose),
Domansko Aleksandra (Oleska) ir Antanas, Bugarausko Juozas ir Marytė, Grabausko žentas Leonas Domanskas ir jo žmona Ieva, duktė Anė, Slančiausko žentas Maksimilijonas (Maksas) ir duktė Anelė, Zablacko Adomas ir Marta, Graužlys Stasys, Vilkelio žentas Juozas ir duktė Juzefa (Juzia),
Armanavičius Antanas ir Ieva, Jurukų Juras, Vincas, Česė, Marė ir Rožė, Lastausko Juozas, Aleksandras (Olesius) ir Stasys, Dabulių Juras, Šimučkos brolis Jonas ir sūnus Antanas, Nevulio motina, Stasiukas ir Inocenta (Ina), Tidmanas (iš Zablacko trobelės).
Į Angliją iš Aradnykų išvyko Bulevičių šeima. Vyras išvažiavo pirmas, o vėliau pasiėmė ir žmoną su vaikais – Petru, Kazyte ir Onute.
Anglijoje pabuvojo ir Vincas Maksimavičius, bet po Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo, vedė ir gyveno Aradnykuose.
Antrojo pasaulinio karo metu iš Aradnykų į Sovietų Lietuvą iškeldinta 17 šeimų. Po karo grįžo tik 4. Kaime sumažėjo lietuvių.
Tie, kurie pasiliko, nebuvo abejingi savo tautybės reikalams.
Pokaryje mokykloje vyko lietuvių kalbos pamokos, veikė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys, biblioteka ir skaitykla su lietuviškomis ir lenkiškomis knygomis.
Ji turėjo tris filialus:
Dusnyčioje, Žagariuose ir Rakelijoje. Bibliotekininkas kalbėjo lietuviškai, rengė literatūrinius vakarus ir spektaklius vaikams.
**
Seinų krašte gyveno gausi Češkevičių giminė.
Visi buvo kilę iš vieno kamieno ir gyveno devyniuose kaimuose:
Aradnykuose, Padliaskuose, Morkiškėje ir Pockūnuose gyveno po dvi Češkevičių šeimas, Berznyke, Galiūnuose, Kančiūnuose, Paliūnuose ir Želankoje – po vieną.
Iš jų tik keli kalbėjo lenkiškai. Aradnykų kaimas buvo lietuviškas, šeimos namuose tarpusavy kalbėjosi tik lietuviškai.
Aradnykų kaime gyveno Motiejus Češkevičius. Jis turėjo du valakus žemės ir ėjo baudžiavą Volmerio dvare.
Po baudžiavos panaikinimo tie du valakai tapo jo nuosavybe.
Jis padalijo juos savo sūnums – Jurui ir Motiejui.
Sūnūs atsiskyrė vienas nuo kito su savo šeimomis ir pasistatė savo sodybas.
1896 m. Motiejaus šeimoje gimė Vincas. Motina mirė anksti, jam esant vos pusantrų metukų.
Be tėvo liko 16 metų. Vincukas padėjo pamotei auginti brolį ir seserį bei pamotės vaiką.
Vincas Češkevičius taip prisimena vaikystės laikus:
„Kai aš dar mažas buvau, tėvas kas rytas vakaras mokė mano vyresnį brolužį parklupdęs prieš abrozą (šv. paveikslą – SB).
Mokė lenkiškų poterių, nors ir tėvas, ir mes, vaikai, ir mūsų pamotė kalbėjomės lietuviškai.
Persižegnoti taip pat mokė lenkiškai:
„W imię Ojca i Syna i Ducha Świętego. Amen!“ (Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios! Amen! – SB) Mokė lenkiškai persižegnoti, poteriauti, nors žodžių nesupratome.
Reikės eiti išpažinties, šventos Komunijos, o Berzninkų (Berznyko – SB) parapijos kunigams buvo uždrausta lietuviškai mokyti vaikus katekizmo.
Atėjo 1905 metai.
Vieną kartą tėvas parnešė lietuvišką katekizmą ir pasakė:
„Dabar, vaikai, kalbėsime poterius lietuviškai, kad mes suprastumėm, ką kalbam.
Ir spaviedosimės (eisim išpažinties – SB) lietuviškai, ir pamaldos bažnyčioje bus lietuviškos.“ Nuo to laiko mane ir mano brolį tėvai mokė lietuviškai poteriauti, o ir patys poteriavo lietuviškai.
Kai kas nors numirdavo, tai atėję giesmininkai ir giesmes iš kantičkų (giesmyno – SB) lietuviškai giedodavo.
www.punskas.pl
Atgal
.jpg)
