ISTORIJA
11.07. Penkios dienos, kurios sukrėtė Lietuvos visuomenę
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
Lietuvos valstybės istorijoje tarpukario metais būta gana painių ir gana dramatiškų epizodų. Šiandien prisiminkime penkias dienas, kurios sukrėtė Lietuvos visuomenę. Tai penkios dienos, kai 1938 m. kovo mėn. Lenkija pateikė ultimatumą Lietuvai užmegzti su ja diplomatinius santykius.
Per šias penkias dienas išryškėjo Lietuvos vyriausybės užsienio politikos vadovų ir gyventojų aktyvi politinė nuostata, o taip pat Vakarų Europos diplomatijos požiūris į Rytų Europos problemas Antrojo pasaulinio karo metais.
Šis klausimas nėra naujas Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje. Lenkų istorikai ultimatumą vertina kaip būtinybę stiprinti ir stabilizuoti savo valstybės padėtį. Lenkijai rūpėjo normalizuoti santykius su Lietuva, kurių iš esmės nebuvo nuo 1920 metų generolo L. Želigovskio akcijos ir Vilniaus krašto prijungimo prie atkurtos Lenkijos valstybės.
Lietuvių istoriografijoje ultimatumas traktuojamas kaip prievartos dokumentas, kuriam Lietuvos vyriausybė nesugebėjo atsispirti. Pastaruoju metu šis klausimas jaunų lenkų ir lietuvių istorikų jau traktuojamas kiek atsargiau, tačiau iš esmės liekama skirtingose pozicijose.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės pakito, kai Vokietija 1938 m. kovo 11-12 d. užgrobė Austriją. Lenkijai kilo realus pavojus iš Vokietijos pusės. Lenkijai reikėjo pasiekti šiurinių sienų saugumą. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su Lenkijos vykdoma lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimu Vilnijoje ir nenorėjo atsisakyti savo istorinės sostinės Vilniaus. Normalių diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimas būtų reiškęs, kad Lietuva atsisakanti Vilniaus.
Visą laiką po nepriklausomybės atkūrimo, vykusios abiejų valstybių įvairaus lygio tarptautinės, viešos ir slaptos derybos, pasibaigė 1938 m. kovo 1 d. Tą dieną A.Tiškevičius, Lenkijos vyriausybės pavestas išsiaiškinti, kodėl nevyksta abiejų valstybių oficialios derybos, atvyko pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Stasį Lozoraitį į jo butą Kaune. Konkretaus atsakymo iš Lietuvos užsienio reikalų ministro nesulaukė. Dėl ryškios antilenkiškos nuostatos Vilnijoje oficialių derybų perspektyva buvo neaiški. Lenkijos vyriausybė tokiomis aplinkybėmis ėmėsi veikti vienašališkai ir brutaliai.
Ginčai dėl Lietuvos teritorijos 1939–1940 m. Vilniaus kraštas pažymėtas ruda ir oranžine spalvomis. wikimedia.org
1938-ieji: ultimatumų pradžia
Pirmosios žinios apie Lenkijos siekimą ultimatyviomis priemonėmis priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius pasiekė Kauną 1938 m. kovo 13-14 d. Pirma žinia buvo Lietuvos atstovo Rygoje Jurgio Savickio laiškas užsienio reikalų ministrui St.Lozoraičiui. Lietuvos pasiuntinys kovo 13 d. teigė, kad jį kovo 12 d., šeštadienį, jį pasikvietė užsienio reikalų ministras V. Munters ir prašęs perduoti Lietuvos vyriausybei latvių pageidavimą rasti būdą „ sudaryti gyvenimišką modusą su lenkais“. Savo ir Latvijos prezidento vardu jis kreipėsi į Lietuvos vyriausybę ir kvietė „susikalbėti“ su Lenkija, nes po Austrijos „ryto“ gali nelikti nei Lietuvos, nei Latvijos...
Po Austrijos Vokietijos žvilgsnis krypo į Čekoslovakiją ir Klaipėdą. Tam žygiui vargu ar kas pasipriešins. Jei priešinsis Lietuva, vokiečiai Klaipėda neapsiribos ir bus užimtos visos Baltijos valstybės. Santykių su Lenkija normalizavimas – ne vien Lietuvos reikalas, tai gyvybinis viso Pabaltijo klausimas. Nenormalūs santykiai su Lenkija kenkia ir Latvijai bei Estijai. Pabaltijys gali būti stiprus tik sąjungoje su Lenkija. Stipresnis politinis junginys esą geriau galėtų atlikti Pabaltijui skirtą uždavinį – būti buferiu tarp sovietų ir vokiečių. Taip 1938 m. kovo 12 d. laiške aiškino Lietuvos pasiuntinys Rygoje Jurgis Savickis Lietuvos užsienio reikalų ministrui St. Lozoraičiui.
Kovo 14 d., pirmadienį, Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekė daugiau žinių iš kitų pasiuntinybių užsienyje. Iš Prahos Lietuvos atstovas
E. Turauskas pranešė apie Prancūzijos politikų susirūpinimą neaiškia Lenkijos laikysena. Prancūzijai buvo svarbu žinoti ar gali remtis Lenkija, kaip sąjungininke. Kita žinia apie įtartiną Lenkijos vyriausybę pasiekė iš Londono. Lietuvos pasiuntinys B. K. Balutis telefonu kalbėjo su Lietuvos užsienio reikalų ministeriu generaliu sekretoriumi J.Urbšiu ir pranešė, kad Londono spaudos duomenimis, pulk. J.Beckas nutraukė Neapolyje 10 dienų atostogas ir grįžta į Varšuvą. Mat, susiklostė įtempta padėtis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.
Lietuvos pasienyje Trasninko kaime ( Merkinės valsčius) žuvo lenkų kareivis Stanislovas Serafimas. Vydamas sienos pažeidėjus, jis peržengė administracinę liniją, šovė į lietuvių policininką Justiną Lukoševičių, o šis atsakydamas S. Serafimą sužeidė. Nelaimėlis buvo lietuvių aptvarstytas, bet mirė nukraujavęs. Buvo palaidotas Marcinkonyse, ten tebėra jo antkapis. Lenkijoje kilo didelė isterija, o valdžia dar ją pakurstė.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija nusiuntė telegramas į Londoną ir Paryžių apie lenkų kareivio S. Serafimo pašovimą prie administracinės linijos ir Lenkijos atsisakymą įprastu būdu konfliktą likviduoti. Lietuviai pasiūlė susitikti kovo 13 d. ant Varėnos tilto, lenkų atstovai nesiteikė atvykti...
Priešingai, lenkų šaulių būriai prie administracinės linijos organizavo didelę antilietuvišką demonstraciją. Lenkijos radijas ir spauda ėmėsi aktyvios antilietuviškos agitacijos, o Vilniuje ir kitose vietose įvyko dideli mitingai, kurių metu agitatoriai kvietė žygiuoti į Kauną...
Tą dieną kita žinia Kauną pasiekė iš Talino. Lietuvos atstovas
Bronius Dalidė pranešė, kad Estijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius Oskaras Oepik informavo, kad gavęs pranešimą iš Varšuvos, jog Lenkija pareikalaus iš Lietuvos oficialių diplomatinių santykių nustatymo. Atsakymo Lenkija lauksianti tik 14 ar 36 valandas. Šis pranešimas užsienio reikalų ministerijoje buvo sutiktas su dideliu susirūpinimu. St.Lozoraitis ėmė aktyviai veikti, siekdamas gauti tikslesnės informacijos diplomatiniais kanalais užsienyje.
Gautą telegramą užsienio reikalų ministras telegrafu pasiuntė Lietuvos atstovams Berlyne, Paryžiuje, Londone, Romoje ir kitų pasiuntinių žiniai ir jų veiklą akredituotų valstybių užsienio reikalų ministerijose. Tą patį vakarą St.Lozoraitis ir J. Urbšys priėmė Kaune akredituotų kitų šalių pasiuntinius. Jie prašė užsienio šalių atstovus Lietuvoje paveikti savo šalių vyriausybes, kad jos „nuramintų“ Lenkijos valdančiuosius politikus ir jiems praneštų, jog Lietuvos vyriausybė sutinka šį incidentą pavesti svarstyti laikantis suinteresuotųjų šalių sutartinai nustatytos procedūros.
Tik Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atstovų nebuvo prašyta paveikti Lenkijos vyriausybę. Vokietija skleidė prieš Lietuvą nukreiptą Lenkijos informaciją. Plito teiginiai, kad prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui, Lenkijos armija okupuotų Lietuvą, o Vokietija užimtų Užnemunę ir Žemaitiją iki Dubysos, palikdama Lenkijai išėjimą prie jūros Šventojoje. Net Tautų Sąjungos generaliniame sekretoriate Ženevoje būta nuomonių, kad Lenkija ir Vokietija veiksiančios kartu prieš Lietuvą... Sovietų Sąjunga reagavo abejingai.
Mintis pasinaudoti pasienio incidentu, kad būtų normalizuoti santykiai su Lietuva, kilo Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento vicedirektoriui T. Kobilianskiui tuo metu, kai J. Beckas atostogavo Italijoje. Ši iniciatyva buvo įvertinta. Vos J. Beckui sugrįžus į Varšuvą, kovo 16 d. vakare Varšuvos pilyje pas prezidentą I. Moscickį susirinko užsienio reikalų ministras J. Beckas, generolas E. Rydz –Smiglas, ministras pirmininkas F. Skladkovskis ir vicepremjeras Kvietkovskis. Posėdis trūko keturias valandas ir jo metu buvo aptartas Lenkijos ultimatumo Lietuvai tekstas.
Lietuvos valstybės saugumo žiniomis ultimatumo tekstą buvo numatyta suredaguoti taip, kad Lietuvos vyriausybė negalėtų jo atidėlioti ir priimtų jį griežtai nustatyta tvarka be jokių pakitimų. Buvo numatyta Lenkijoje išplėsti antilietuviškas demonstracijas bei mitingus, sutelkti kariuomenę pasienyje. Lenkijos politiniuose sluoksniuose manyta, kad Kaune nekils didesnio pasipriešinimo reikalavimui užmegzti diplomatinius santykius ir pasikeisti pasiuntiniais. Keliant didesnius reikalavimus, lietuviai gali suprasti kaip pasikėsinimą į jų tautinius idealus, valstybės garbę ar pavojų nepriklausomybei. Būta nuomonių, kad nusivylusi lietuvių tauta, nepaisant nelygaus jėgų santykio, galėtų griebtis ginklo. Karinis konfliktas Lenkijai būtų nenaudingas. Pateikti ultimatumą griežtesnio tono buvo vengiama dėl užsienio valstybių reakcijos.
Situacija Europoje 1938 m. kovo viduryje buvo kupina įtampos. Lietuvos tarptautinę būklę sunkino bendra situaciją Europoje. Dar nebuvo išblėsę įvykiai Austrijoje. Visiems rūpėjo Hitlerio planai ir veiksmai. Atvirai buvo užsimenama apie Vokietijos agresiją prieš Čekoslovakiją, galimus veiksmus Klaipėdos krašte. Vokietija ir Italija suaktyvino veiksmus Ispanijos pilietiniame kare. D. Britanijoje ir Prancūzijoje kilo vyriausybių krizės, kurios stelbė tarptautinius reikalus. Taikiai spręsti klausimą su Lenkija patarė Lietuvoje akredituotų valstybių diplomatijos atstovai.
1938 m. kovo 17 d. vakare Taline Lietuvos atstovas P. Dailidė gavo ultimatyvaus turinio notą iš Lenkijos vyriausybės. Notą įteikė Lenkijos pasiuntinys 21 val. 30 min. Ant notos buvo užrašyta 22 val. ir šis dokumentas įėjo į istoriją kaip gėdingas Lenkijos prievartos aktas.
Notoje Lenkijos vyriausybė reikalavo: be jokių parengiamųjų sąlygų ir rezervo, tuoj pat užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, pasikeisti diplomatiniais atstovais Kaune ir Varšuvoje. Lietuvos vyriausybei buvo duotos 48 val. apsvarstyti notą. Nurodyta, kad neigiamo atsakymo atveju Lenkijos vyriausybė savo valstybės interesus garantuos savomis priemonėmis. Ultimatumas pateiktas lenkų kalba su vertimu į prancūzų kalbą. Jo originalas yra išlikęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos fonduose.
Ultimatume Lenkija nereikalavo administracinės linijos pripažinti siena tarp abiejų valstybių, tačiau neprašė išbraukti iš Lietuvos konstitucijos straipsnio, jog Vilnius- Lietuvos sostinė. Pagrindinis reikalavimas - normalių diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių užmezgimas.
Lietuvos vyriausybė į posėdį aptarti Lenkijos ultimatumą susirinko prezidentūroje 1938 m. kovo 19 d. 2 val. nakties. Kovo 18d. į Vilnių atvyko gen. E. Rydz- Smiglas ir tos pačios dienos vakare sugrįžo į Varšuvą. Tą dieną Vilniuje vyko masinės demonstracijos su šūkiais – praplėsti Lenkijos sienas iki Baltijos ir Nemuno žiočių. Prie administracinės linijos vyko lenkų kariuomenės judėjimas. Kariniai daliniai iš Vilniaus ir kitų vietų buvo traukiami prie Vievio, Marcinkonių, Pariečės. Visu pasieniu skraidė lenkų kariniai lėktuvai. Demonstracijos prieš Lietuvą vyko Varšuvoje ir kitose Lenkijos miestuose.
Nuo Lenkijos neatsiliko Vokietija. Ji taip pat kovo 18 d. demonstravo karinę jėgą Lietuvos pasienyje. Rytprūsių karinėse įgulose buvo paskelbta karo padėtis. Vokiečių lėktuvai pažeidinėjo Lietuvos teritoriją ir pasiekdavo net Šiaulius ir Mažeikius. A. Hitleris įsakė tuo atveju, jei lenkai pultų Lietuvą, per 24 val. užimti Klaipėdą. Tokiomis priemonėmis Lietuva buvo spaudžiama neatmesti ultimatumo.
Lietuvos vyriausybės posėdyje užsienio reikalų ministras kritikavo vyriausybę, kad ji per ilgai delsė „pribrendusį santykių užmezgimą greičiau išspręsti“ ir todėl susilaukė tokio nemalonaus Lenkijos veiksmo. Ministras siūlė ultimatumą priimti, nes taip pataria visų šalių diplomatija. S.Lozoraitį palaikė gen. S. Raštikis, pažymėdamas, kad Lietuvos kariuomenė viena nepajėgs priešintis. Prieš priėmimą pasisakė ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, teisingumo ministras S. Šilingas, žemės ūkio ministras St.Putvinskis. Posėdis užsitęsė iki 4 val. nakties.
Grįžęs į ministeriją užsienio reikalų ministras darbuotojams pareiškė, kad „vyriausybė nusistatė priimti lenkų ultimatumą be jokių permainų tekste“. Kovo 19 d. 11 val. Lietuvos vyriausybės teigiamą atsakymą perdavė Lietuvos atstovas B. Dailidė Lenkijos pasiuntiniui V.Pšesmyckiui.
Jau po ultimatumo priėmimo, kovo 19 d. 12 val. 55 min. Kaune buvo sušauktas nepaprastas Seimo posėdis. Jis posėdžiavo tik 7 min. ir pritarė vyriausybės politikai. Taip Lietuva buvo priversta ultimatyvia forma užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Diplomatijos istorijoje ultimatumais santykiai nutraukiami, bet šį kartą įvyko atvirkštinis pasikeitimas. Labai greitai buvo pasikeista diplomatiniais atstovais. Į Varšuvą paskirtas antilenkiškai nusiteikęs Kazys Škirpa, o į Kauną atvyko ilgametis Lenkijos pasiuntinys Rygoje Francišekas Chorvatas, gerai susipažinęs su Lietuvos reikalais. Jis buvo patyręs diplomatas, bet santykius aiškinosi smulkmeniškai ar net skrupulingai. 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos konstitucijoje pakartota, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius.
Tarp abiejų valstybių buvo susikaupusių per daug problemų, kad jas būtų pavykę greitai išspręsti. Santykiai buvo oficialūs, bet šalti.
Didžiausios įtampos dienomis vienas epizodas yra išskirtinis. 1938 m. kovo mėnesio 18 d. į Vilniuje vykusiame antilietuviški mitinge pasisakė ir aršus lietuvybės priešininkas lenkų karininkas Jerzy Chom - Chomskis. Jį, gindamas Lietuvos garbę, į dvikovą iškvietė Vytauto Didžiojo gimnazijos kūno kultūros mokytojas Pranas Žižmaras. Dvikovą gegužės 1d. kardais laimėjo Pranas Žižmaras. Taip gindamas Lietuvos garbę, P.Žižmaras pagarsėjo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.
Tačiau priešai jam ir lietuvių tautai buvo ne tik lenkai. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 - tais metais spalio 29 d. rusai jį suėmė ir aštuoneriems metams ištrėmė į Sibirą, į Vorkutos lagerį. Kalėjime teko dirbti nepakeliamai sunkius darbus. Mirė Pranas Žižmaras Vorkutoje 1944 m. spalio 27 d. Manoma, kad jis buvo nuskandintas. Jo kūnas buvo rastas ligoninės šulinyje.
Lenkijos pasiuntinį F. Chorvatą erzindavo, kad Lietuvos jaunimas gegužinėse užtraukdavo dainą „Mes ne Vilniaus nenurimsime“. Jam tekdavo paaiškinti, kad Lietuvos vyriausybei tenka atsižvelgti į jaunimo patriotinius jausmus, kad abiejų valstybių diplomatiniai santykiai užsimezgė nenormaliomis sąlygomis. Teko pasiuntiniui išaiškinti, kad žymiai geriau abiems valstybėms, jei jaunimas užtraukia patriotines dainas, užuot organizavęs suokalbius, pasikėsinimus prieš savo vyriausybes...Veliuonoje pasiuntiniui užkliuvo suvaidinta misterija, kur buvęs nepalankioje lenkams šviesoje pavaizduoti abiejų valstybių santykiai, kad žiūrovais dalyvavę Kauno arkivyskupas, kai kurie aukšti karininkai...Tiesa, buvo paleista Vilniui vaduoti sąjunga, kurioje buvo dauguma suaugusių Lietuvos piliečių. Uždarytas žurnalas Mūsų Vilnius. Visa tai buvo sutikta nevienareikšmiškai.
Lenkijos ultimatumą Lietuvai paskatino įvykiai Europoje. Ypač kylanti Vokietijos grėsmė. Santykių užmezgimas ultimatyvia forma buvo iš Lenkijos siekio kuo skubiau užmegzti santykius su Lietuva. Lenkijos politikų nuomone, santykių užmezgimu buvo siekiama tik gerų kaimyninių santykių su Lietuva, o ne Lietuvos savarankiškumo ar nepriklausomybės panaikinimo.
Diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimas iššaukė Lietuvos vyriausybės krizę. 1938 m. kovo 24 d. Lietuvos prezidentas A.Smetona pavedė kunigui Vladui Mironui sudaryti naują vyriausybę. Buvęs vyriausybės vadovas J. Tūbelis tapo žemės ūkio ministru, St. Lozoraitis dar išsaugojo užsienio reikalų ministro portfelį, bet nuo 1938 m. gruodžio 5 d. naujoje Vlado Mirono vyriausybėje užsienio reikalų ministru paskirtas Juozas Urbšys, krašto apsaugos ministru tapo generolas St. Raštikis, kurį vėliau pakeitė Kazys Musteikis. Netrukus Lietuvos pasiuntiniu Lenkijoje buvo paskirtas nuoseklesnis 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Opozicijoje buvę krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė kitą koaliciją, kuri aiškiai pasisakė prieš A. Smetonos valdžią. Taigi Lietuvos laukė neramios dienos. Nauja drama Lietuvą ištiko 1939 m. kovo mėn.
Atgal
