VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.10. Lyg testamentas tų, kuriems pavyko išlikti gyviems, palikus Mažojoje Lietuvoje tėviškes sovietiniams kolonistams (1)

Jonas ČESNAVIČIUS

Žurnalistas, kraštotyrininkas, MLRT narys

Apie Mažąją Lietuvą (vokiškai Klein Litauen, angliškai Lithuania Minor, lenkiškai Mała Litwa, rusiškai Malaja Litva, arba Prūsų Lietuvą (Preussisch-Litauen), jų gyventojus lietuvininkus ir vokiečius parašyta nemažai monografijų, studijų, straipsnių. Ne tik Lietuvoje, bet, savaime suprantama, ir Vokietijoje, lietuvių išeivių JAV ir kitose šalyse. Pastaruoju metu Karaliaučiaus krašto – Kaliningrado srities praeitimi labiau domisi, rašo knygas, verčia iš vokiečių, lietuvių kalbų į rusų kalbą ir leidžia  (pvz., K. Donelaičio poemą Metai, M. L. Rėzos veikalus, Vokiečių ordino Prūsijoje istorija to krašto patriotai šviesuoliai archyvaras, kraštotyrininkas Anatolijus Bachtinas, poetė Rūta Daujotaitė-Leonova, rašytojas Borisas Bartfeldas (šio tekstai lygiagrečiai lietuviški ir rusiški) ir kiti. Tai objektyvūs tyrėjai, jie gerbia tą autochtonų lietuvininkų žemę, kurioje po karo apsigyveno arba vėliau ten gimė. Lietuvių ir rusų žmonių vienodas požiūris į kryžiuočių užkariavimus vakarinių baltų žemėje, vietos gyventojų germanizavimas, ypač lietuvybės naikinimas Mažąją Lietuvą valdant Vokietijos hitlerininkams – naciams. Kaimynams reikia sutarti ir bendrauti kultūros, mokslo, ūkio srityse.

Tačiau apie lietuvininkų-mažlietuvių išeivių gyvenimą pokario Vokietijoje (Vakarų Vokietijoje) Lietuvoje mažai rašoma ir žinoma. Kaip jie gyveno, ko siekė ir pergyveno netekę tėvynės, artimųjų. Šiame straipsnyje pateikiu kai kurių faktų iš jų spaudos.

Noriu atkreipti spaudos darbuotojų, rašančiųjų autorių Prūsijos, Mažosios Lietuvos, prūsų tematika dėmesį, kad savivardis prūsai „kaišiojamas“ kur visai nereikia/netinka. Tą pastebėjo ir Prūsijos, Mažosios Lietuvos tyrėjas dr. Algirdas Matulevičius. Pvz., rašydami apie XIX a. ar XX a. įvykius vartoja terminą prūsai. Jie esą kariavo su Napoleono armija, su Rusijos imperija, buvo rusų pavergti ir panašiai. Kai kam turbūt „koją pakišo“ vokiečių ir rusų kalbose vietoj daiktavardžio vartojama būdvardinė forma. Pvz., preussische Soldaten – tai Prūsijos, o ne prūsų (prussische) kareiviai; russische Soldaten – Rusijos, o ne rusų kareiviai. Juk tai Prūsijos karalystės, Vokietijos imperijos, tiksliau jos Rytų Prūsijos provincijos, šios dalies Mažosios (Prūsų) Lietuvos gyventojai autochtonai lietuvininkai (mažlietuviai) ir vokiečiai. Vokiečių ordinas, XIII a. užkariavęs prūsus ir kitus baltus, tą kraštą pavadino Prūsija, o gyventojus, nepaisydami jų tautybės, kalbos – prūsais. Bet ir tai: išlikę gyvi suvokietėjo, kiti sulietuvėjo, jau nemokėjo gimtosios kalbos.

Žemėlapis paskelbtas Vakarų Vokietijoje leistame laikraštyje Das Ostpreuβenblatt (1985 m. kovo 9 d.), straipsnyje In Teheran fielen die Würfel ... Zur Vergeschichte der sowjetisch-polinischen Teilung Ostpreuβens. 1943 m. Teherane (Iranas) buvo nuspręsta dėl Rytprūsių padalijimo tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos priešistorė.

Žemėlapis rodo Stalino reikalaujamą Karaliaučiaus krašto padalijimą pagal JAV ir Sovietų Sąjungos Teherano konferencijos protokolus. Žemėlapis rodo pirminį Stalino reikalautą Karaliaučiaus krašto pajūrio ruožą su Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostais

 

Tai, kad kelios tautos iki 1945 m. gyveno Prūsijoje, jokiu būdu jų visų negalima vadinti prūsais. Kitas dalykas, jei turi prūsiškų šaknų. Negi didlietuvius, 1795 – 1915 m. pavergtus Rusijos imperijos, imsime vadinti rusais?! O prūsai, šimtmečiais gyvenę tarp Priegliaus ir Vyslos upių iki XVIII a. kaip etnoso, didelės bendruomenės neliko: daug žuvo per Vokiečių ordino (kryžiuočių) užkariavimus, per sukilimus, vėlesnius karus. Daug jų (kaip ir lietuvininkų) mirė per XVIII a. pradžioje siautusį didįjį marą bei badą. Likusieji suvokietėjo, sulietuvėjo (broliai) arba sulenkėjo (ypač Mozūrijoje, Varmėje). Taigi, nepainiokime visų Prūsijos krašto gyventojų su etniniais taikiais prūsais.

Analogišką pavyzdį galime rasti Livonijoje – Latvijos ir Estijos žemėse. Kai XIII a. pačioje pradžioje Kalavijuočių ordinas užkariavo Rygos apylinkėse gyvenančius lyvius (finougrų kilmės, ne baltai), o vėliau ir baltus – kuršius, žiemgalius, latgalius bei kitus – visą kraštą Latviją, kaip ir užkariautą Estiją) pavadino Livland – Livonija, Livonijos kraštu pagal pirmiausia užkariautus lyvius.

Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir autochtonų lietuvininkų, senosios Prūsos  (Prūsijos) mokslinis apibūdinimas pateiktas monografijose, pvz., Algirdas Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius, 1989; Vilius Pėteraitis Mažoji Lietuva ir Tvanksta (Vilnius, 1992). Algirdas Matulevičius Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje (Kaunas, 2019) su autorių sudarytais etniniais ir administraciniais teritoriniais žemėlapiais.

Vokietijoje dar išlikusių gyvų Mažosios Lietuvos lietuvininkų  (mažlietuvių) išeivių, pasitraukusių nuo SSRS kariuomenės (Raudonosios armijos) dėl  1944 m. pabaigoje – 1945 m. vykdyto genocido prieš civilius Rytų Prūsijos (Rytprūsių) gyventojus leidžiamame laikraštyje KELEIVIS (laikraštis leistas 1950 – 1959 metais Hanoverio mieste) 1951 metų Nr. 8 – 9 yra straipsnis RYTŲ EUROPOS TEMOMIS. Straipsnyje aptariamos dvi knygos, išleistos  dar nepasibaigus II pasauliniam karui (1939 – 1945 m.). Pastraipoje Koks Rytprūsių¬ likimas mažlietuviai pateikia abiejų svarbiausias mintis. Kanadiečio (autoriaus pavardė nenurodyta) knygoje teigiama, kad po I pasaulinio karo, Versalio (Paryžiaus) taikos sutartimi 1919 m., padaryta klaida sukuriant Dancigo (vokiškai Danzig) koridorių, nes tai buvęs labai siauras ruožas Baltijos pakrantėje, neapsaugojęs Lenkiją nuo nacių Vokietijos užpuolimo 1939 metais. Dėl to, pasibaigus II pasauliniam karui, siūloma Rytprūsius perleisti Lenkijai. Antroji knyga Taikos problemos parašyta anglo Wilsono Harriso. Joje rašoma, kad Sąjungininkų – Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovų (W. Čerčilio, T. Ruzvelto ir Stalino) – Teherano konferencijoje (1943 m.) buvo sutarta Lenkijos prarastas žemes kompensuoti buvusios Vokietijos žemėmis. Svarstytos ir Rytų Prūsijos, Vakarų Prūsijos ir Aukštutinės Silezijos problemos. Manyta, kad Rytų Prūsija yra lengviausias klausimas, nes tai Vokiečių ordino (Kryžiuočių)  XIII a. užkariautas ir kolonizuotas vakarinių baltų kraštas. Knygoje primenama, jog tarpukaryje Lenkijai prie Baltijos jūros buvo skirtas tik labai siauras ruožas. Autorius Lenkijos saugumui stiprinti siūlo skirti pajūrį nuo Vyslos net iki Nemuno, tai yra visą Rytų Prūsiją. Jo nuomone, Klaipėdos kraštas, savaime suprantama, turi priklausyti Lietuvai. Toliau rašoma: Kada Vokietijos reikalai pagaliau bus sutvarkyti: ar po Trečiojo pasaulinio karo [tuo metu dar nebuvo išbandytas branduolinis ginklas – J. Č.], ar be jo, vis tiek Vokietijos  nuolatinis agresyvumas nebus nepastebėtas, ir tai, kas kartą yra pripažinta klaida, nebus pakartota. Taip pat ir Sovietų Sąjungos imperialistinei agresijai anksčiau ar vėliau bus padarytas galas ir ji turės pasitraukti ne tik iš Rytprūsijos [Rytų Prūsijos – J.Č.], bet iš visų jų pavergtų Rytų Europos tautų kraštų.

Lietuvai priskirta teritorija, paskelbta The ILLUSTRATED Home Library ENCYCLOPEDIA. (Iliustruota namų bibliotekos enciklopedija. 21 tomas. JAV). Spausdinta 1955, 1956. Kopijuota 1957.  T. 13.  P. 3147. (Str. Lithuania be kita ko rašoma, kad Lietuva dabar vadinasi Lithuanian Soviet Socialist Republc (Lietuvos sovietų socialistinė respublika), Lietuvos piniginis vienetas – rublis, 1947 m. 2 milijonai 700 tūkstančių gyventojų, vėliava: geltona-žalia-raudona)

 

Susiklosčius tokiai situacijai, Mažosios Lietuvos lietuvininkai pabėgėliai ir išvietintieji daro išvadą: Taigi, mes, prūsų lietuviai, turime stengtis išlikti lietuviais ir siekti susijungti į vieną valstybę su broliais [didlietuviais – J. Č.], nuo kurių prieš daugelį šimtmečių buvome atskirti. Jei Rytų Prūsijos didelė dalis ir tektų Lenkijai, Mažoji Lietuva turi tapti vienoje valstybėje su Didžiąja Lietuva.  Mes Lenkijos saugumui prieiti prie jūros nesudarysime jokio pavojaus, bet mes taip pat nenorime, kad lenkai paglemžtų visą Rytprūsiją, kaip jie tai bandė padaryti po Pirmojo pasaulinio karo.

Mažoji Lietuva – nuo seniausių laikų yra autochtonų lietuvių (mažlietuvių) etninė žemė. To paties laikraščio 1951 m. Nr. 5-6-7 (jau po karo), straipsnyje Rytprūsijos lietuviški vietovių pavadinimai rašoma: Šitas kraštas iš senų senovės buvo lietuvių apgyventas. Lietuviai ne tik kraštui, bet ir miestams, kaimams, upėms, miškams, baloms ir net mažiems žemės sklypeliams davė savo pavadinimus, kurių dauguma išsilaikė iki sovietų atvykimo. Ir vokiečiai dar iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo 1918 m. laikų tą kraštą daug kur vadino tiesiog Litauen.

Tam pritaria ir Toronto (Kanada) lietuvių laikraštis TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI (1951 01 11) Nr. 2 (56) straipsnyje Mažosios Lietuvos vietovardžiai surusinti. Su skaudžia sielvarta apgailestaujama, jog panaikinti tikriausi Mažosios Lietuvos praeities ir lietuviškumo liudytojai – lietuviški vietovardžiai. Pastebima, jog XIX a. pabaigoje ir net XX a. pradžioje „< ... > etnografai jų priskaitė keliolika tūkstančių. Galima buvo tvirtinti, kad beveik visas rytinės Rytprūsių dalies žemės vardynas buvo perdėm lietuviškas. Per ištisus šimtus metų Prūsijos imperialistai neįstengė, o gal ir nedrįso, panaikinti lietuviškosios žemės vardo.“

Atgal