ISTORIJA
07.26. Turaidos mūšis – Vytenio ginklo ir diplomatijos pergalė
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
1298 m. birželio 1 d. Livonijoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis laimėjo unikalų mūšį prieš kryžiuočius – pirmą kartą pagonių lietuvių pusėje kovėsi krikščionys vokiečiai, Rygos miesto piliečiai. Tad kalbėdami apie šį mūšį turime matyti ne tik karo veiksmus, bet ir Vytenio diplomatiją. Turaidos mūšis buvo tais pačiais metais Vytenio sudarytos sąjungos su Ryga pasekmė.
Mūšio istorinis kontekstas: karas ir diplomatija
1297 m. birželio pradžioje kilo konfliktas tarp Rygos miesto ir Vokiečių ordino. Tuo metu, kai Rygos arkivyskupas Jonas III buvo išvykęs į Flandriją gydyti lūžusios kojos, o Vokiečių ordine buvo tarpuvaldis po magistro Henriko fon Dinkeliagės (1295 – 1296 m. spalio 28 d.) mirties, Rygos miestiečiai sumanė pastatyti dambą, kuri apsaugotų miestą nuo ledonešio ir pavasarinių potvynių. O kad darbininkai su statybinėmis medžiagomis galėtų pasiekti statybos vietą, jie nusprendė pastatyti tiltą per Rygos upelį.
Tačiau kryžiuočių Rygos komtūras, nusprendęs, kad šis tiltas trukdo prie Ordino pilies priplaukti laivams, liepė savo knechtams nukirsti tiltui pastatytus stulpus. Rygos miestiečiai kreipėsi į jį su skundu: esą tiltas jiems kainavęs 100 markių. Tačiau komtūras tik arogantiškai atsakė, kad jam nerūpi tas 100 markių, o jei rygiečiai nori statyti tiltą, tai jis per pusdienį sugriausiąs tai, ką jie pastatys per 10 dienų. Kai miesto taryba su skundu kreipėsi į toliau rezidavusį vicemagistrą (Felino komtūrą?), šis, užuot patenkinęs miestiečių prašymą, paskelbė, kad stabdo visas Rygos miestiečiams Ordino duotas privilegijas ir teises, kol jie neišardys tilto. Tačiau vis dar bandyta spręsti konfliktą taikiai, sudarytos paliaubos.
Įtampai augant, kryžiuočių Rygos konventas sustiprino savo Šventojo Jurgio pilį ir iš jos ėmė apšaudyti miestą. Liepos 20 d. Rygoje dėl to kilo gaisras ir sudegė didžioji miesto dalis. Susitaikyti tokiomis aplinkybėmis nebepavyko, nors rugpjūčio mėnesį į Rygą sugrįžęs arkivyskupas Jonas III bei apie tą patį laiką Livonijoje pasirodęs naujai paskirtas Livonijos krašto magistras Brunonas trumpam sudarė paliaubas.
Šios paliaubos baigėsi 1297 m. rugsėjo 29 d., ir tą dieną Rygos miestiečiai sudegino prie Rygos buvusias Vokiečių ordino arklides ir kitus pastatus, o rugsėjo 30 d. užėmė ir Rygos šv. Jurgio pilį bei išžudė jos įgulą, kurioje buvo 60 Ordino riterių. Anot Hermano Vartbergiečio 1366 m. atskaitos, Rygoje kryžiuočiams padarytas daugiau kaip 6 tūkst. sidabro markių nuostolis. Tai buvo rimto karo pradžia.
Rygiečiams vadovauti ėmėsi pats arkivyskupas Jonas III, sudaręs sąjungą su Saremos-Lihulos vyskupu Kondratu ir Tartu vyskupu Bernhardu. Tačiau kariauti vyskupams nesisekė. Rygiečiams į pagalbą skubėjusiai arkivyskupo kariuomenei, vadovaujamai Otono fon Rozeno, 1298 m. sausį nepavyko užimti šalia Rygos stovėjusio įtvirtinto kryžiuočių malūno Bertoldsmiūlės, o Saremos vyskupo karvedys Helmoldas Lodė taip pat buvo sumuštas kryžiuočių. Po to Tartu vyskupas pats pasidavė kryžiuočiams ir įsileido kryžiuočių įgulas į savo pilis. Ryga ir Rygos arkivyskupas liko vieni prieš kryžiuočių karo mašiną.
Vystydami pasiektas pergales, kryžiuočiai užėmė svarbias Rygos arkivyskupo pilis – Kuoknesę ir Turaidą. Pastarojoje į nelaisvę buvo paimtas pats Rygos arkivyskupas Jonas III. Kryžiuočiai jį išsivarė į nelaisvę ir įkalino Viljandžio (Felino) pilyje, į kurią po Rygos praradimo buvo perkelta krašto magistro rezidencija.
Dar prieš patekdamas į nelaisvę, Jonas III kreipėsi pagalbos į Lietuvos valdovą Vytenį, ir Vytenis netruko sureaguoti, tiesa, kol jis atvyko į Livoniją, Rygos arkivyskupas jau buvo kryžiuočių nelaisvėje.
Vytenis dar buvo neseniai pradėjęs valdyti Lietuvą po savo tėvo Butvydo mirties (apie 1295 m.). Užimdamas Lietuvos sostą, jis jau buvo pagarsėjęs karvedys, Lenkijoje laimėjęs Kujavijos Bresto (1292) ir Trojanovo (1294) mūšius. Tapęs valdovu, 1296 m. pavasarį Vytenis surengė naują žygį į Livoniją. Paskutinis iki jo Lietuvos valstybės mastu organizuotas karo žygis šia kryptimi buvo surengtas 1288 m., ir jo pasėkoje Lietuva privertė kryžiuočius palikti Daugpilį. Petras Dusburgietis, anksčiau (1292 ir 1294 m.) vadinęs Vytenį tik Lietuvos valdovo sūnumi, 1296 m. žygio proga pirmą kartą pavadino jį valdovu (rex Vithenus). Manytina, kad šiuo žygiu, kuriame dalyvavo didžiulė kariuomenė, Vytenis pirmą kartą pademonstravo savo naują statusą – tai buvo tarsi „inauguracinis“ jo žygis.
Kartu Vytenis ar jo karvedžiai neužmiršo ir Lenkijos krypties: lenkų metraščiai fiksuoja 1295 ir 1296 m. lietuvių žygius į Sandomiero žemę.
1298 m. karinė kampanija ir Turaidos mūšis
Prasidėjus Rygos miesto ir arkivyskupo karui su Vokiečių ordinu, Vytenio nereikėjo ilgai įtikinėti įsitraukti į kovą prieš kryžiuočius. Derybos su iš visų pusių kryžiuočių blokuojamu Rygos miestu nebuvo lengvos, tad Vytenis pats išžygiavo prie Rygos su savo kariuomene.
1298 m. kovo 30 d. jo pasiuntiniai atvyko į Rygą ir valdovo vardu sudarė sąjungą su Rygos miesto taryba ir arkivyskupystės kapitula. Ta proga sudarytame rygiečių dokumente pasakyta, kad, atsiliepdami į Rygos arkivyskupo pastangas per pasiuntinius atversti pagonis į tikėjimą, pagonių „pasiuntiniai, nors ir nekviesti, ir statydami į pavojų savo gyvybę, atvyko iki pat Rygos miesto, tegu ir nuolat buvo trukdomi minėtų [Vokiečių ordino] brolių, (...) jie trokšta (...) atsisakyti prietaringų savo papročių (...) ir būti saistomi tikrojo tikėjimo atlikimo ir taikos ryšio, kaip kitados prisirišo tų pačių pagonių karalius, vardu Mindaugas, (...) šie pagonys minėtus dalykus patvirtino suprantamais įrodymais ir pažadais pagal savo paprotį ir tvirtai saugotinomis sutartimis, o tai džiaugsmingai atlikus tie patys [lietuvių] pasiuntiniai sakė: „O, sužinojęs šiuos dalykus, mūsų karalius juos priims su labai dideliu džiaugsmu!”
Iš šio dokumento matome, kad sutartį pasiuntiniai sudarė Lietuvos valdovo vardu ir ji turėjo dar būti jo patvirtinta. Tai įvyko nedelsiant, ir iškart pradėtas karinis bendradarbiavimas.
Restauruotas XIII a. Rygos miesto sienos fragmentas su Ramerio bokštu (wikipedia.org)
Nojermiūleno (Bukultų) pilies planas XVII a.
.png)
Vytenio 1298 m. gegužės 25 – birželio 1 d. žygio schema
Karkuso pilies griuvėsiai (wikipedia.org)
Viljandžio (Felino) pilies rekonstrukcija: 1) pilies koplyčia; 2) administracinis pastatas; 3) bokštas „Aukštasis Hermanas“; 4) danskeris (tualeto bokštas); 5) komtūro rezidencija (vėliau svirnas); 6) klėtis; 7) dvasininkų kambariai ir arklidė; 8) valgykla; 9) svirnas; 10) arklidė; 11) tarnų kambariai (wikipedia.org)
Gaujos upė netoli žiočių prie Carnikavos (youtube.org)
Nojermiūleno (Bukultų) pilies griuvėsiai. J. K. Brocės 1798 m. pieš.
Kaip žinome iš šiuos įvykius plačiausiai aprašiusio Liubeko miesto kanclerio Alberto Bardovikiečio pasakojimo, Rygos miestiečiai, sužinoję, kad kryžiuočiai netoli Rygos, prie Nojermiūleno (dabar – Rygos miesto dalis Bukultai), ruošia kovos mašinas ir medžiagas piliai statyti, ketindami nauja pilimi blokuoti Dauguvos upę, „pakvietė rusėnus ir lietuvius ir daug kitų pagonių; jie susirinko Rygoje su nuostabiai didele kariuomene ir patraukė su kariuomene į Nojermiūleną šventųjų Velykų dienų trečiadienį“ (1298 m. balandžio 2 d.). Vos dviejų dienų skirtumas tarp pranešimo apie preliminarią Rygos sutartį su Vyteniu ir žygio į Nojermiūleną rodo, kad sutarties sudarymo metu Vytenis jau buvo prie Rygos, pasiruošęs žygiui. Žygis buvo sėkmingas: Vytenis su rygiečiais sunaikino kryžiuočių prie Nojermiūleno Rygos blokavimui parengtus įrenginius, paėmė didelį grobį ir sėkmingai sugrįžo į Rygą.
1298 m. gegužės 25 d. Vytenis su rygiečiais išžygiavo į naują didelį žygį Karkuso pilies link. Tačiau ką jis veikė tarp Nojermiūleno ir Karkuso žygių? Nepilnų dviejų mėnesių tarpas tarp šių žygių yra kiek per ilgas, kad būtų racionalu tiek laiko laikyti ir maitinti didelę kariuomenę, jeigu ji nieko neveiktų, bet, kitą vertus, nebuvo prasmės tokiam trumpam laikui grįžti į Lietuvą, paleisti kariuomenę ir vėl iš naujo ją surinkti naujam žygiui. Atsakymas, matyt, slypi Hermano Vartbergiečio kronikos pranešime, kad 1298 m. kovų metu rygiečiai „prie įėjimo į savo miestą pastatė pagonims pilį, kuri iki šiol vadinama Lietuvių pilimi“, arba, kaip tai pasakyta jo 1366 m. atskaitoje: „Bet ar arkivyskupas norėtų paneigti, kad minėtas [Rygos] miestas iš lietuvių karaliaus rankų ir valdžios yra išplėštas ir įgytas, kaip žinia, tai akivaizdžiai matoma ir įrodoma, kadangi pilis, kurią rygiečiai pagonių karaliui pastatė prie miesto sienos, kurioje ir mieste daugelis gyveno, tai šiandien įrodo ir demonstruoja“. Lietuvos valdovo paminėjimas šioje formuluotėje leidžia manyti, kad ji statyta Vyteniui esant Livonijoje. Be to, Lietuvos kariuomenė šiai statybai galėjo labai pasitarnauti. Tad tikėtina, kad tarp Nojermiūleno ir Karkuso žygių Vytenis su savo kariuomene buvo užsiėmęs pilies prie Rygos vartų statyba.
Po minėtos pertraukos karo veiksmuose, kaip rašo Albertas Bardovikietis, „per Sekmines [gegužės 25 d.], susirinko Rygos miestiečiai su lietuviais ir su visais tais, kurie buvo jų talkinikai; susirinko ten nesuskaičiuojama liaudis. Tada iškart patraukė jie iš Rygos per Turaidos upę ir žygiavo prieš brolius iš Vokiečių namų“. Alberto Bardovikiečio teigimu, lietuviai pakeliui degino bažnyčias, niekino krikščionių šventenybes ir ėmė į nelaisvę kunigus (šiuose akcentuose jaučiasi kryžiuočių šaltinis). Galiausiai jie apiplėšė ir sudegino kryžiuočių dvarą Karkuse. Karkuso puolimą mini ir kiti šaltiniai. Petras Dusburgietis rašė: „Vytenis, lietuvių karalius, Rygos miestiečių pakviestas, užėmė Karkuso pilį, kur paėmė į nelaisvę 4 brolius bei jų šeimyną, o pilies apylinkes nusiaubė, degindamas bei plėšdamas“. Hermanas Vartbergė 1366 m. ataskaitoje teigė, kad Karkuso pilyje buvo nužudyti 3 Ordino broliai ir kunigas, o iš viso Karkuse ir apylinkėse Ordinui padarytas 10 tūkstančių markių nuostolis. Albertas Bardovikietis dar priduria, kad lietuvių ir rygiečių plėšikavimai pasiekė ir Viljandžio (Felino) apylinkes, tačiau nemini, kad būtų mėginta paimti šią tuo metu pagrindinę Livonijos krašto magistro rezidenciją.
Galbūt šio žygio tikslas buvo išvaduoti Feline kalinamą Rygos arkivyskupą Joną III, bet pilis nepulta, sužinojus, kad arkivyskupo pilyje nebėra? Iš tiesų žinome, kad 1298 m. pabaigoje Jonas III jau buvo kalinamas Nojermiūleno pilyje, kur buvo priverstas sudaryti su kryžiuočiais jų padiktuotą taikos sutartį. Taip pat žinome, kad netrukus po Karkuso žygio rygiečiai ir lietuviai apgulė Nojermiūleną.
Kaip ten bebūtų, šaltiniai sutaria, kad atsitraukiančius lietuvius ir rygiečius puolė vytis Livonijos krašto magistras Brononas su savo kariuomene, ir 1298 m. birželio 1 d. pavijo juos ties Turaidos upe (taip vadinta dabartinė Gauja, kurios pakrantėje stovi ir Turaidos pilis). Vienintelis Petras Dusburgietis patikslina vietą: „Brunonas, Livonijos žemės magistras, leidęsis pavymui su nedidele kariuomene, jį [Vytenį] užpuolė birželio 1 d. pajūryje prie Turaidos upės“. Taigi, mūšis turėjo įvykti netoli Gaujos (Turaidos) upės žiočių, 30–35 km į vakarus nuo Turaidos pilies ir visai netoli kryžiuočių Nojermiūleno.
Nors Petras Dusburgietis Brunono kariuomenę vadina nedidele, Hermanas Vartbergietis 1366 m. atskaitoje nurodo, kad joje buvo 60 brolių riterių, o tai yra nemažai (prilygsta, pavyzdžiui, kalavijuočių skaičiui Saulės mūšyje). Ir Albertas Bardovikietis teigė, kad magistras surinko „didelę kariuomenę“.
Pačioje mūšio eigoje Petras Dusburgietis lakoniškai išskiria du etapus, kurių pirmajame sėkmė lydėjo kryžiuočius, o antrajame pergalę pasiekė Vytenis. Magistras Brunonas, anot jo, „išvadavo iš priešo rankų beveik tris tūkstančius krikščionių ir nukovė aštuonis šimtus netikėlių, vis dėlto galop karalius paėmė viršų ir nukovė magistrą, 22 brolius ir 1500 krikščionių“. Tikėtina, kad mūšio vietą kryžiuočiai ne atsitiktinai pasirinko ties Turaidos (Gaujos) upe: magistras, matyt, bandė užkirsti Vyteniui kelią ties perkėla per ją, ir Vytenis patyrė nemažų nuostolių, kol persikėlė su kariuomene per upę,.
Albertas Bardovikietis kiek tiksliau nurodė mūšio rezultatus: „Vokiečių ordino broliai buvo nugalėti, kovoje žuvo magistras ir brolis Gotfrydas, gerasis Felino komtūras, o su jais dar dvidešimt keturi ar daugiau brolių“. Tik Hermanas Vartbergietis savo kronikoje nurodė mūšyje žuvus 60 Ordino brolių, bet šiuo skaičiumi sunku patikėti, juo labiau, kad 1366 m. ataskaitoje jis pats rašė, kad Brunono kariuomenėje iš viso buvo 60 brolių. Kronikoje jis tiesiog perinterpretavo mūšyje dalyvavusių riterių skaičių, kaip žuvusiųjų skaičių. „60 brolių“ vis dėlto realistiškiau atrodo, kaip bendras mūšyje dalyvavusių kryžiuočių skaičius, o žuvo iš jų apie pusę – 25 ar daugiau: čia galima pasikliauti Albertu Bardovikiečiu.
Kodėl iš žuvusiųjų, greta magistro, išskirtas tik Felino komtūras Gotfrydas? Pirma, jis buvo tuometinės Livonijos kryžiuočių sostinės komtūras. Antra, gali būti, kad jis buvo tas vardu neįvardytas vicemagistras, kuris valdė Livonijos kryžiuočius iki Brunono atvykimo ir dėl kurio veiksmų prasidėjo karas su rygiečiais.
Vienintelis Albertas Bardovikietis nurodo po mūšio neva vykusias kryžiuočių egzekucijas: „Kai kova taip baigėsi, jie [lietuviai] paėmė magistrą ir nukryžiavo tarp dviejų medžių ir jo kūne padarė daug žaizdų; galiausiai jie perkirto jį pusiau. Jie paėmė kitą brolį su jo ginklais ir pririšo jį ant žirgo ir sudegino savo dievo garbei. Trečiam broliui jie nulupo odą“. Nors atskirų kryžiuočių paaukojimas dievams po sėkmingo lietuviams mūšio neretai minimas šaltiniuose, šiuo atveju šią informaciją reikia atmesti. Pirma, visi šaltiniai (net ir pats Albertas Bardovikietis) kalba apie magistro Brunono žuvimą mūšyje, o ne po jo. Antra, Vytenis veikė išvien su krikščionimis Rygos miestiečiais, pats buvo davęs pažadą krikštytis, todėl pagoniškų aukojimų šiuo atveju negalėjo būti. Trečia, Alberto Bardovikiečio pasakojime akivaizdžiai buvo panaudotas kažkoks kryžiuočių propaganda persmelktas šaltinis, kurio tikslas – kompromituoti Rygos arkivyskupystės sąjungą su pagonimis, pabrėžiant jų žiaurumą ir priešiškumą krikščionybei. Tai apskritai būdinga ypač Vytenio ir Gedimino laikų kryžiuočių šaltiniams.
Albertas Bardovikietis taip pat teigia, kad kovos metu daugelis Vytenio žygio metu paimtų belaisvių pabėgo, tačiau likusiuosius lietuviai išsivedė „per Dauguvą į Lietuvą“. Iš to galima spręsti, kad Lietuvos pajėgos Turaidos mūšyje ir žygyje į Karkusą buvo pagrindinė jėga, tačiau netrukus po mūšio dalis Lietuvos kariuomenės su grobiu ir belaisviais pasitraukė į Lietuvą. Gali būti, kad į Lietuvą grįžo ir pats Vytenis, tad nežinia, ar jis dar dalyvavo tolesnėse kovose prie Bertoldsmiūlės ir ypač Nojermiūleno.
Mūšio pasekmės
Karinė iniciatyva lietuvių ir rygiečių rankose išliko neilgai. Iškart po mūšio, Alberto Bardevikiečio teigimu, rygiečiai ir lietuviai su „didele jėga“ (taigi, galbūt dar su visa Turaidos mūšyje dalyvavusia kariuomene) puolė Bertoldsmiūlę, – įtvirtintą kryžiuočių malūną prie Rygos, – jį užėmė ir sugriovė. Hermanas Vartbergietis 1366 m. ataskaitoje nurodo, kad tai būta akmeninio bokšto, po kuriuo buvo „labai geras keturių ratų malūnas“; ten į nelaisvę buvo paimti 6 ordino broliai ir padarytas 300 sidabro markių nuostolis. Tai buvo vienintelė pergalė, pasiekta po Turaidos mūšio.
Po to rygiečiai ir lietuviai birželio 24 d. apgulė kryžiuočių Nojermiūleno (Bukultų) pilį ir puolė ją „dieną ir naktį su nesuskaičiuojama liaudimi“. Tačiau įvyko nenumatytas dalykas: į pagalbą Nojermiūlene apgultiems kryžiuočiams iš Prūsijos atvyko Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Briuhafenas. Siuntė jį „su daugybe brolių ir ginklanešių“ tuo metu Prūsijoje viešėjęs pats Vokiečių ordino didysis magistras Gotfrydas fon Hohenlojė. Prisiartinę prie pilies nepastebėti, Prūsijos kryžiuočiai susijungė su Livonijos kryžiuočiais ir birželio 29 d. įvykusiame mūšyje „nukovė per 4 tūkstančius Rygos miestiečių ir lietuvių, kurie tuo metu buvo apsupę Naujojo Malūno pilį“, kaip rašo Petras Dusburgietis.
Tačiau šios nesėkmės nesustabdė Rygos miestiečių ir arkivyskupo ryžto priešintis Vokiečių ordinui ir laikytis sąjungos su Lietuva. Rygos arkivyskupas Jonas III, tiesa, popiežiui Bonifacijui VIII reikalaujant, šiaip ne taip naujojo Livonijos magistro Gotfrydo fon Rogos buvo paleistas iš nelaisvės ir 1399 m. išvyko į popiežiaus kuriją Romoje, kur turėjo įvykti teismas Rygos ir kryžiuočių byloje. Rygos arkivyskupas parengė daug kaltinimų Vokiečių ordinui. Be kita ko Ordinas buvo kaltinamas savo žiaurumu sužlugdęs Mindaugo krikštą ir sunaikinęs krikščionišką Žiemgalą. Pas popiežių Bonifacijų VIII nuvyko net žiemgalių pasiuntiniai, kurie turėjo paliudyti, jog žiemgaliai norėtų grįžti į krikščionių tikėjimą, jei netrukdytų kryžiuočių žiaurumas. Taip teigiant, buvo remiamasi ne tik žiemgalių, bet ir Lietuvos valdovo liudijimu, taigi, bendradarbiavimas su Lietuva tęsėsi ir nagrinėjant bylą Romos popiežiaus kurijoje.
Pats Jonas III 1300 m. mirė, bet ir kiti Rygos arkivyskupai rėmė Rygos miesto kovą. Ta kova, pertraukiama paliaubų, vyko iki 1330 m., kuomet kryžiuočiams pavyko užimti Rygos miestą ir padiktuoti jam taikos sąlygas. Sąjungos su Ryga Lietuva taip pat neatsisakė. Po Vytenio mirties ją tęsė Gediminas, kuris, tarpininkaujant rygiečiams, buvo užmezgęs ryšius su popiežiumi Jonu XXII, derėjosi su juo dėl krikšto.
Vytenio pažadas krikštytis, nors ir neįvykdytas, tapo svarbia gaire būsimiems Lietuvos valdovams. Vytenis ėmėsi kurti Lietuvos kaip krikščionybei palankios valstybės įvaizdį: priėmė pranciškonų vienuolius ir pastatė jiems bažnyčią Naugarduke. Tą politiką pratęsė Gediminas bažnyčių statybomis Vilniuje. Vytenio 1298 m. diplomatinė pergalė iš pagrindų sudrebino Vokiečių ordino ideologinius pagrindus, privertė suabejoti jo, kaip krikščionybės platintojo ir gynėjo misija, leido Lietuvai tapti teisinės-diplomatinės kovos prieš Vokiečių dalyve. Todėl, jei Turaidos mūšį vertinsime ne tik kaip karinį įvykį, bet ir su juo susijusios diplomatijos kontekste, jį galima laikyti svarbiu lūžiu Lietuvos kare su Vokiečių ordinu.
Atgal
.jpg)
