VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.23. Kova tarp demokratijos ir autoritarizmo

Juozas Brazauskas, istorikas

 

Šiuolaikinį Lietuvos valstybingumo etapą lemia demokratijos idėjos realizavimas. Tai priskiria Lietuvą prie modernių Vakarų valstybių. Būtina demokratijos raidos sąlyga yra piliečių demokratiniai įsitikinimai ir politinė kultūra.

Kokia ji buvo tarpukario Lietuvoje? Per visą XX amžių tik tris dešimtmečius turėjome politinę neprikausomybę. Bet dar trumpesnį laiko tarpą gyvenome realios demokratijos sąlygomis (1920-1926). Kovos dėl Nepriklausomybės trukdė dėsningą jaunos valstybės raidą. Taigi demokratinio gyvenimo patirties turėjome nedaug.

Istorinė LR Prezidentūra Kaune

1920 m. gegužės 15 d. Lietuva paskelbta  demokratine respublika.  1920-1922 m. Lietuvos prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis. 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta nuolatinė Lietuvos Konstitucija. 1920 -1926 m. laikotarpiui būdinga partijų kova dėl valdžios ir dažna vyriausybių kaita. Per du Lietuvos Respublikos dešimtmečius  psikeitė net 21 Ministrų kabinetas. Dvylika žymių politikos veikėjų vadovavo vyriausybėms, formavo vidaus ir užsienio politiką. Visuose veiklos baruose stigo valstybiškai mąstančių, profesionalių darbuotojų, o labiausiai - patyrimo. Asmeninės aistros ir ambicijos buvo nuolatinės valstybės gyvenimo palydovės.

Apie Steigiamojo seimo narius Aleksandras Merkelis monografijoje apie Antaną Smetoną rašė: „Dauguma žmonių, išrinktų į Steigiamąjį seimą, buvo visiškai nepasiruošę savo svarbioms bei atsakingoms pareigoms, apie valstybės reikalus labai mažai ar net visiškai nieko nenusimanė, tai nenuostabu, kad jie tuoj virto institucija, kur daugiau kalbama ir plūstamasi, negu dirbama“.

Bet vidaus gyvenimas pamažu ėjo į normalias vėžes. Lietuvos valiuta laikėsi tvirtai, finansai buvo tvarkoje.Vyriausybė darė išlaidas, prisitaikindama prie pajamų.Valdžia taisė kelius, geležinkelius, statė mokyklas, vykdė žemės reformą. Krikščionių demokratų bloko valdymo metais atlikta daug gerų darbų, bet pilnutinė demokratinė santvarka su asmens žodžio, spaudos ir kitomis laisvėmis bei piliečių teisėmis, kaip numatė 1922 m. Konstitucija, nebuvo įvesta.

Tam trukdė 1920 m. liepos 23 d. įvestas karo stovis su ypatingųjų valstybės apsaugos įstatymų suvaržymais, pasilikęs per visą krikščionių  demokratų valdymo laiką. Karo stovio priemonės buvo panaudotos ne tik prieš svetimų valstybių agentus ir priešvalstybinį elementą, bet ir geros valios opozicijai ir jos spaudos kritikai nutildyti. Buvo teigiama, kad valstybės saugumas to reikalavo. Demokratiškumas reiškėsi tik seimų rinkimais.

Lietuvos tarptautinė padėtis buvo sudėtinga. Daug jėgų pareikalavo nepriklausomybės kovos, Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas, Vilniaus ir Klaipėdos problemos. Tik 1921 m. rugsėjo 22 d.  Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. 1922 m. antroje pusėje didžiosiosos valstybės Lietuvą pripažino de jure. Pirmoji – liepos 27 d. pripžino JAV. Santykiai su Sovietų Rusija (nuo 1922m. Sovietų Sąjunga) buvo grindžiami 1920 m. taikos sutartimi. SSRS ateityje planavo įtraukti Baltijos valstybes į savo įtakos sferą, todėl buvo suinteresuotos šių valstybių Nepriklausomybe.

Tarpukario Europoje liberalioji demokratija jau buvo praradusi ankstesnes pozicijas. Daugelyje šalių įsigalėjo antidemokratiniai režimai. Buvo skelbiama visos liberalios individualistinės demokratijos pagrindu sukurtos Vakarų civilizacijos krizė: „Dvasinių vertybių krizė, žmogaus krizė, pasaulio sąžinės krizė, įvairūs variantai ir bandymai formuluoti vieną ir tą pačią nusivylusios, pralaimėjusios, savęs nebesurandančios žmonijos dvasinę būklę“. Taip garsus semiotikas, filosofas Algirdas Julius Greimas apibūdino situaciją po Pirmojo pasaulinio karo.

Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940 m. birželio 17 d.

1926 - 1940 metai Lietuvoje buvo autoritarinio valdymo metai.

Seimas buvo paleistas 1927 m. Kitas išrinktas tik 1936 m. Pagal 1928 m. prezidento Antano Smetonos ir  vyriausybės parašais paskelbtą naują Lietuvos Konstituciją, seimas nebebuvo vienintelis tautos valios reiškėjas. Prezidento institucija  tapo praktiškai nepriklausoma nuo seimo. Dėl demokratijos principų nesilaikymo visuomenėje kilo nepasitenkinimas ministru pirminimku Augustinu Voldemaru, pasikėsinta į jo gyvybę.

Tautininkų partija skilo į  radikaliųjų (voldemarininkų) ir nuosaikiųjų (A. Smetonos šalininkų grupuotes. 1929 m. rugsėjo mėn. prezidentas privertė A. Voldemarą atsisakyti ministro pirmininko pareigų. Vyriausybei vadovauti paskirtas Juozas Tūbelis. Jis pareigas ėjo iki 1938 metų. Šalyje per kelerius metus  įsitvirtino autoritarinė A. Smetonos  politinė valdžia. Valstybėje buvo stabilizuota vidaus padėtis, užkirstas kelias SSRS inspiruojamiems vietos komunistų veiksmams. Didesnę reikšmė įgavo savivaldybės, nuo 1931 m. tiesiogiai pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai. Sumažėjo opozicinių partijų įtaka.

Vyriausybė jautė paramą kariuomenėje, administracijos aparate ir didelėje dalyje visuomenės, kuriai įkyrėjo seimų laikų partinės rietenos, gąsdinimai ir pavojai. A. Smetonos ir J. Tūbelio valdžia turėjo tinkamas sąlygas išsilaikyti ir siekti krašto valdymo reformų. Prezidentas kiekviena proga keldavo kariuomenės reikšmę tautos laisvei ir valstybės egzistencijai. Prezidentas, nešaukdamas seimo, stengėsi turėti artimesnį ryšį su pačia visuomene. Liberalaus ūkio sistema buvo keičiama valstybės iš dalies reguliuojamu ūkiu. Naujoji ūkio raida nevaržė privačios iniciatyvos, atvirkščiai, iždo lėšomis buvo remiami  kooperatyvai, akcinės bendrovė, per žemės ūkio, darbo, prekybos ir pramonės rūmus buvo skatinama įvairių ūkio šakų, pirmiausia žemės ūkio produktų gamyba. Valstybė sustiprino privataus ūkio priežiūrą ir tai pasiteisino pasaulį užgriuvusios perprodukcijos krizės sąlygomis.

1941 m. birželis. Vokiečių kariuomenė užima Vilnių

Kiek kitaip klostėsi reikalai vidaus ir užsienio politikoje. Čia vyriausybė ne visus sunkumus įveikė. Prieš vienpartinę tautininkų vyriausybę pasisakė žymūs visuomenės veikėjai. 1935 m. memorandume prezidentui jie reikalavo sudaryti koalicinę vyriausybę, sušaukti seimą.

1936 m. buvo išrinktas seimas pagal naują, demokratines piliečių teises visiškai eliminuojantį įstatymą.

4 dešimtmetyje Lietuvoje liberaliau nusiteikę lietuvių veikėjai  pasiūlė „organinės valstybės“ koncepciją. Ją plėtojo  jaunieji katalikų intelektualai, romuviečiai. Jie savo idėjiniu įkvėpėju laikė prof. Stasį Šalkauskį. Jis buvo jų profesorius Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete). 1936 m. žurnale „Naujoji Romuva“ buvo paskelbta deklaracija „Į organiškos valstybės kūrybą“ .

Tai buvo bandymas pasiūlyti visuomenei valstybinio gyvenimo reformas. Jų įvykdymas „nebūtų grįžimas į liberalistinę valstybę, bet perėjimas į organišką teisinę valstybę, pagrįstą organiškosios  demokratijos santvarka. Ji turėjo derinti autoritetą ir laisvę, laisvę ir tvarką, atskiro asmens ir vaklstybės interesus, centralizaciją ir autonomiškumą“. Deja, Lietuvos prezidentas nereagavo į šiuos vertingus pasiūlymus.

Ministrui pirmininkui gydantis Šveicarijoje, vyriausybė 1938 m. buvo priversta priimti Lenkijos ultimatumą. Lietuva užmezgė su Lenkija diplomatinius santykius, bet tai nepadėjo sureguliuoti Vilnaus  problemos ir sukėlė naują vyriausybės krizę. 1939 m. kovo 20 d. Vokietija  įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo, grasindama karine invazija, pareikalavo Klaipėdos krašto. 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS  sudarė slaptą sutartį su Vokietija, kuria pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas. Po savaitės Vokietija užpuolė Lenkiją, po dviejų savaičių SSRS kariuomenė užėmė vakarinės Lenkijos teritoriją, vakarines Ukrainos ir Baltarusijos žemes. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

1940 m. vasarą Lietuvą ištiko galutinė katastrofa. SSRS okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip skausmingai baigėsi Lietuvos Nepriklausomybės laikai. Bet du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiai buvo labai reikšmingi Lietuvos vidaus raidai ir santykiamas su užsieniu. Pasiekta didelė žemės ūkio, pramonės, kultūros ir mokslo pažanga. Lietuva pasiekė vidutinį Vidurio ir Rytų Europos šalių lygį. Ji tapo visateise pasaulio tautų bendrijos nare. Tais metais išaugo ir subrendo nauja karta, kurios sąmonėje įsitvirtino Nepriklausomybės idėja, kuria vadovaujantis tautai pavyko išgyventi Sovietų Sąjungos okupaciją ir jai pasipriešinti.

Dabar mes esame liberalios demokratijos raidos kelyje. 1948 m. žurnale „Aidai“ filosofas Juozas Girnius „reabilitavo“ liberalizmą krikščioniškoje politinėje mintyje. Jis rašė: „Galima demokratijos pilnutinio išvystymo vardan kritikuoti atskirus liberalizmo supratimus, bet netenka šios kritikos paversti liberalizmo kritika apskritai, nes liberalizmas yra patsai demokratinės valstybės sampratos branduolys“.

 

 

 

 

 

Atgal