VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.15. Iš žemėlapių išnykę kaimai dailininkų drobėse

Antanas Andrijonas

Manoma, kad Lietuvos nepriklausomybės metais iš krašto žemėlapių išnyko apie 4000 kaimų, o iki 1989 metų jau pusės iš to skaičiaus nebuvo likę.

Praėjusios vasaros rugpjūtį Gelgaudiškio dvare buvo įsikūrę tarptautinio dailininkų plenero „Kalbanti žemė“ dalyviai. Dešimt dienų Šakių rajone jie ieškojo išnykusių kaimų ir gaivino juos savo drobėse. Plenere dalyvavo 12 dailininkų: Lolita Rūgytė, Audronė ir Algimantas Vorevičiai iš Šakių, kraštiečiai Jonas Daniliauskas ir Valentinas Antanavičius iš Vilniaus, kauniečiai Gintaras Pankevičius ir Raimondas Šimkevičius, Zbigniew Mierunski ir Henryk Trojan (Lenkija), Tatiana Levchenko (Rusija), Merabi Pipia ir Zurab Tchedia (Sakartvelas). Pasibaigus plenerui, Gelgaudiškio dvare buvo surengta dailininkų darbų paroda. Šiuo metu Šakių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius baigia parengti tų darbų knygą. Šiandien keletą išnykusių kaimų istorijų pateikiame iš Gelgaudiškio apylinkių.

Anapolio kaimas

1923 metais Gelgaudiškio valsčiuje prie Draustinės miško vyko Pajotijo, Anapolio ir Klerapolio palivarkų parceliacija. Šie palivarkai priklausė Medardo Komaro dvarui Gelgaudiškyje. Iki to laiko daugiau kaip 100 metų pagrindiniame Anapolio palivarko pastate buvo įsikūrusi Šakių miškų urėdijos administracija. Ši urėdija tęsėsi nuo Sudargo Lietuvos pasienyje buvusių miškų į Rytus, iki Zapyškio miestelio – beveik 80 kilometrų. Valdyti tokią išsiplėtusią urėdiją su intensyviu miškų ūkiu vienam urėdui buvo per sunku. Parengtas projektas dalinti urėdiją į dvi dalis dar buvo neįgyvendintas, nes tam darbui trūko valdininkų. Pagal dviejų urėdijų projektą Anapolio pasodoje turėjo likti urėdijos Vakarų dalies centras. Tarp Anapolio pasodos ir Šakių jau veikė telefono ryšys, ji buvo numatyta kaip vienintelė vieta naujai urėdijai.

Anapolio pasodoje gyveno Šakių miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Zentėnas. Urėdijos administracijai jis pranešė, kad „... valdiška pasoda „Anapolis“, kurioje gyvenu, Šakių apskr. žemės tvarkytojui parceliuojant Anapolio palivarką paskirta mokyklai“.

Lietuvos gyventojų 1923 metų surašymo metu Anapolio kaime minimas vienas kiemas su 61 gyventoju. 1974 metų Administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne Anapolio vietovė jau neminima.

Laukeliškių kaimas (viensėdis)

XX a. pradžioje Laukeliškių ūkį tvarkė Apolonija ir Simonas Aštrauskai, jie valdė 30 ha žemės, augino sūnų Augustiną, dukterį Mariją, giminaitę Petrę Sakalaitę. Sovietmečiu Aštrauskų duktė Marytė dirbo Gelgaudiškio pieninėje, išėjusi pensijon, gyveno tėvų sodyboje drauge su Petrute, kuri dirbo kolchoze. Po šių moterų mirties sodyba buvo apleista, sugriauta.

Augustinas Aštrauskas (sėdi antras iš deš.) iš Laukeliškių tarp kaimo „klojimo teatro“ organizatorių ir artistų, apie 1935 m.

Prie Trako dvaro gyvenamojo pastato: antra iš dešinės – Trako kaimo gyventoja Marcelė Bakševičiūtė, pirma iš kairės – Ona Baltrušaitytė-Treinienė, 1935 m. spalio mėn.

Anapolio pradžios mokykla: centre sėdi mokytojas Kazimieras Vaičiūnas, jam iš dešinės antra – Alena Mykolaitytė (būsimoji mokytoja), viršutinėje eilėje penkta iš kairės – Janina Kamaitytė, apie 1935 m.

Aštrauskų sūnus Augustinas Aštrauskas gimė apie 1910 metus. Jau apie 1930 metus studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žurnalistu. „Kario“ žurnale jis išspausdino nemažai rašinių apie Nepriklausomybės kovų savanorius, daugiausia – iš Šakių krašto.

Šalia Laukeliškių viensėdžio buvo Aukštojo Gelgaudiškio dvaras. Tarpukario metais ten veikė savotiškas „klojimo teatras“. Dvaro savininkas Tadas Šemeta bendraudavo su jaunimu, padėdavo Branduoliškių entuziastams ruošti vakarones su vaidinimais. Turėdamas miško, prie Milkšilio apgyvendino eigulį, kurio žmona, prasilavinusi moteriškė, tapo tų vakaronių organizatore. Spektaklius režisuodavo Ričardas Palenčius iš Gelgaudiškio. Jis buvo apsišvietęs, mėgo knygas, sceną, turėjo sukaupęs net bibliotekėlę, kuria leisdavo naudotis knygų mylėtojams. Knygos buvo pažymėtos jo asmeniniu ekslibrisu. Aukštojo Gelgaudiškio dvare suvaidinta „Amerika pirtyje“, keletas anais laikais madingų veikaliukų. Teatre vaidino ir Nepriklausomybės kovų savanoris Jonas Pališkis, saviveiklos entuziastas Antanas Jakas. Tarp teatro atlikėjų būdavo ir Aštrauskų Augustinas iš Laukeliškių. O A. Jakas, pabuvęs artistu minėtoje R. Palenčiaus saviveikloje, pokario metais pats režisavo J. Žemaitės „Tris mylimas“, kitus saviveiklinius dalykėlius. Buvo sukaupęs „Kario“, „Trimito“ žurnalų komplektus.

Antrojo pasauliniokaro metais A. Aštrauskas dirbo karo žurnalistu, galėjo bendradarbiauti „Kario“ žurnale, kuris vokietmečiu ėjo nuo 1941 m. spalio iki 1944 m. liepos. Artėjant frontui iš rytų, 1944 metų vasarą, A. Aštrauskas pasitraukė į Vokietiją, o iš ten persikėlė į JAV. Vienas straipsnis, kurį A. Aštrauskas išspausdino JAV leidžiamame „Karyje“, pasirodė 1954 metais. Straipsnį autorius pasirašė vardu ir pavarde, o prie to dar pridėjo: „Buvęs karo korespondentas Rytų fronte“.

Išlikę žinių, kad 1942–1943 metais A. Aštrauskas parašė ir išleido knygą, bet liko nežinomas jos net pavadinimas. 2005 metais gelgaudiškietis Antanas Bajerčius pasakojo, kad tą knygą apie 1970 metus viena A. Aštrausko giminaitė iš Branduoliškių kaimo prašė jo nunešti į Gelgaudiškio paštą ir išsiųsti autoriui į JAV. Jis minėjo, kad ta giminaitė gavusi A. Aštausko laišką, kuriame šis prašęs atsiųsti knygą, jei turinti. A. Bajerčius knygą gavo jau suvyniotą į popierių su užrašytu adresu, taigi jis knygos taip ir nematė, o giminaitė jau mirusi, jos sodybos nebeliko, laiškų, adresų – taip pat. Tik 2016 metais pavyko išsiaiškinti, kad karo metais A. Aštrauskas tikrai parašė knygą, romaną „Malūnininko dukterys“, ją išleido 1943 metais.

Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenyse minima, kad Laukeliškių viensėdyje yra vienas kiemas, jame gyvena 10 asmenų. 1974 m. Administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne Laukeliškių viensėdis jau neminimas. Iki šių dienų toje vietoje išlikęs gojelis su medžiais ir krūmynais, kūdra, sovietmečiu išlieti pamatai, į žemę suleistos betoninės šulinio drenės. Pro šalį driekiasi gilus melioracijos griovys, iš Branduoliškių kaimo (Aukštojo Gelgaudiškio) į Pajotijo kaimą veda vieškelis – pro Stanaičius, Jotyškius.

Trako kaimas

Trako kaimą įkūrė 1843 metais, dar barono Teodoro fon Koidelio (Teodor von Keudell) valdymo laikais. Buvusi to kaimo gyventoja Albina Grygelytė 1999 m. savo prisiminimuose rašė: „Trako dvaras XX a. pradžioje priklausė Gelgaudiškio dvarininkui Medardui Komarui. Dvaras buvo gražiai sutvarkytas, pastatai mūriniai, erdvūs. Darbininkų, t. y. kumečių, gyvenamieji namai irgi mūriniai, tačiau turėjo tik po vieną kambarį, kuriame buvo ir virtuvė, ir miegamasis ir t. t. Prie kambario dar buvo taip vadinama kamara daržovėms. Tik špekteris, kamarninkas, račius turėjo dar po kambarį.

Arklių tvartas vadinosi „stainute“, raguočių – „pakstaldis“. Dideliame, bemaž trijų aukštų name, buvo kėžų (fermentinių sūrių) gamybos įrenginiai: gamykla – pirmame aukšte, antrame gyveno dvaro darbininkai. Tas namas vadinosi „kėzerine“.

Darbams vadovavo špekteris ir kamarninkas. Mama pasakojo, kad dažnai atvažiuodavo pasižiūrėti ir pats M. Komaras su žmona, kuri visą laiką po pažastim nešiodavosi mažą šunytį.

Be to, M. Komaras maždaug apie 1908 m. Trako dvare darbininkų vaikams įruošė mokyklą. Mokytoja buvo jauna, pavarde Didžiulytė. Mama pasakojo, kad mokėsi ir vaikai, ir pusberniai.

Dvaras buvo prie miško, vadinamo Trakučiu. Tai irgi to paties dvarininko valdos. Miškas kaip miškas, bet buvo dvi įsimintinos vietos – tai didžioji eglė, pro kurią vaikai bijodavo praeiti, nes sakydavo, kad ten vaidenasi. Na, ir pievaitė, kokių 10 arų keturkampas plotelis, apaugęs mažomis, gražiomis eglaitėmis. Vaikai ten eidavo slėpynių, jaunimas pasimatymams ir poilsiui. Per visą lauką į pietvakarius tekėjo upeliukas Kregždantė, vingiavo gražiomis pievelėmis. Pavasarį ištvindavo, o vasarą išdžiūdavo. Rytinėje dvaro lauko dalyje buvo prūdas, vadinamas „Žydprūdžiu“. Sakoma, ten prigėrė žydas. O vakarinėje lauko dalyje – „Maskolprūdis“, – ten nuskendo maskolius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1922 metais Trako dvaras buvo išparceliuotas, t. y. išdalintas į porceles ir pavadintas Trakų kaimu (beje, sovietmečio laikais vėl buvo vadinamas Trako kaimu). Pastatai buvo parduoti iš varžytinių, juos nupirko vietiniai žmonės – dvaro darbininkai. Žmonės pradėjo kurtis, išnyko „Žydprūdis“ ir „Maskolprūdis“ – vandenį išleido, darydami daugiau dirbamos žemės. Liko tik Kregždantė, bet ir jos gražiuosius vingius melioratoriai ištiesino...“

1974 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne Trako kaimas dar minimas. A. Grygelytė 1999 m. užrašytuose prisiminimuose minėjo: „Kaimas išnyko – laukai pasiliko tušti ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Lyg našlaitėlės stūksojo 3 sodybos: senukų Treinių, Janinos Stukšienės ir Albinos Grygelytės. Vėliau Treiniai mirė, A. Grygelytė 1993 m. sunkiai susirgusi išsikėlė į Gelgaudiškį. Sodybą išgriovė melioracija. Treinių dar stūkso. Liko kaime tik vienas gyventojas – Stukšienė, bet ir ta išeis pas vaikus...“ Šiandien kaimo jau nebelikę…

Pagal administracinį paskirstymą Šakių rajone yra 14 seniūnijų. Ir tik Lekėčių seniūnijoje, kuri ribojasi su Kriūkų, nėra išnykusių kaimų.

Atgal